Kas apdainuos

kas apdainuos  mergelės gėlą
kuri pasmerkta paryčiais raudoti
pasotinusiai vyrišką alkį
jo kaulus ir raumenis
iki visiškos ramybės per prievartą

baltam grobiui rankose
kurios iš saulės auga
netikėtai kančiai
prieš nepasotinamą valdovo norą

dainuok savo kukliam priešui
šiltai paguodai vakarinei
kai prieblandos nusileidžia
akims kurios moka verkti
ir jausmus pelenais išsklaidyti

garbė tai lytis
iš kurios buvo sutvertos uolos
ir dangaus kietas kupolas

garbė tam amžinai nenuilstančiam
kurio krūtinė ritmingai kilnojasi
ir balsas drebina miškų tylą
paukščiai išnešioja galybes sėklų
tai pergalės himnas

garbė tavo kaktai
kuri kaip įniršusio buliaus
visada pasiruošus kautynėms
ir kalnų viršūnių šturmui
iš kurio ne visi sugrįžta

akims kurias dengia antakiai
sulaikantys audras ir žaibus

kiek daug niekam nereikalingos garbės