Golfo srovės sonetai

1

Kas dar tiesesnę liniją nubrėš
už horizontą mūsų laivui, prieš
akis jo šimtas šešiasdešimt du su
minutėm laipsniai į pietus. Užduso

ir atsiliko vakaras – visai
į vakarą nepanašus. Garsai
taip pat užduso, pervargo, ir, baugščiai
mus pamatavę, atsiliko paukščiai.

Nors orios žvaigždės, bet be išimties –
lig paskutinės – nusileido ties
mumis ir ant bangų grindų suklupo.

Ant lūpų jų alsavimą mes jutom:
žalsva šviesa virpėjo dešimties
parų sūrumo. Laikas taškės putom.

2

Bangavimas – tik talentas, gyventas
lyg gulintis ant šono labirintas.
Trumpam paskolintas Atlantas.
Ir visas. O ne padalintas.

Mažytė mūsų valtis – krantas
priešpaskutinis, nežinau kelintas.
Knyga nualintais viršeliais –šventas
kiekvienas žodis joj –gilyn: tas

pats būdas grimzt bedugnėn... Man tas
pats kaip – abiem. Kiekvienas rimtas.
Kas horizontui pats ilgiausias plentas?

Kas mėnesienai vienišas žibintas?
Mažytė mūsų valtis – kelios lentos,
ir tolis, į akis druska įtrintas.

3

Saulėlydis, ir debesys tuoj sukrešės.
Vanduo tamsus ir pasišiaušęs.
Vandens paviršius kelia riaušes.
Dangus – gelmė kitos gelmių rūšies,

gelmė akims. Ir klausai alkanai –
joj bangos, peroksidinės blondinės,
todėl tik šoka, kad nors laikinai
žinotum – vėjas nepasiskandinęs

nė vienoje iš jų, nė vienoje.
Sapnuoja laisvę inkarų grandinės,
ir dugną inkarai... O praraja

būt – šulinio troškimas pagrindinis,
pralenkti dangų – jūros... Ryto nerandi, nes
iš nuojautų prasideda diena nauja.

4

Toks pats dangaus ir vandenyno plotas.
Ir tik dangus, greičiau senkąs,
tamsėja ir – lyg Pontijus Pilotas –
mums rodo savo kruvinas rankas,

kuriom apglėbęs vakarus, o nuo jų
lig pat rytų žuvies anei vienos
nėra. Nes jas visas – apleido protas Nojų –
rask Araratą supančiuos kalnuos

labai toli nuo čia, labai toli nuo
šios vietos, nuo Atlanto, ir sėkmė keistai
save žvejams po saule padalino.

Kam – tik nameliai kortų... Laikas tai
tik skonis pienės, geidžiančios pelyno,
vieninteliai nuo dabarties vaistai.

5

Naktis, be to, žvaigždžių, traukos tarp kūnų
ir nuovargio taisyklė. O diena – tai
visų taisyklių miego metas. Tūno
pamišę alkiai, kraujo mecenatai,

kur nors. Pamišę alkiai tyliai budi.
Laikai ir aukščiai susitarę krinta.
Maža rūdis pagimdo kitą rūdį,
pakimba žvilgsnis lyg alkūnė išnarinta.

Sutvert ir Atsivert lyg tvarsčiai
taip pat nukrinta. Tik nesusitarę,
ir jei kas nors dar kyla – tai tik karščiai.

Ir uždanga, aplenkdama notarę
ramybę, leidžias, krinta žodžių svarsčiai
lyg vėliavos, maldų duris uždarę.





6

Saulėtekis akims geriau už rimbą.
Tokių saulėtekių dienom
didžiulės žuvys kimba
dažniau, nei saulei kruvinom

naktinius debesis pamynus kojom.
Nors pirmą žuvį sėkmei paaukojom –
tai sėkmei, ką gi, pernelyg reikliai –
tą dieną kibo vien rykliai.

Ir pervargę nors, bet blogai miegojom.
Vanduo pats tęsės – veiksmas be veiksnių.
O mūsų valtis vieniša – vienišesnių

jokiam taške jokiu metu nebūna –
į priekį plaukė, tapdama žvilgsniu,
kurs veltui persekioja vėjo kūną.

7

Mes gaudėm kardžuvę ir tuną.
Rytinė saulė vos
galėjo perplėšt debesų kartūną
už vėją laisvesnių plaukų spalvos.

Viens kitą matėme miglotai.
Girdėjom sunkiai, traukėm tai
kažką daugiau, o tai tik smulkmę. Protai
melavo sau žuvim. Labai rimtai.

Kai iš vandens išnirdavo kabliai
visai be jauko arba tik su
likučiais jo, nebūtų buvę nebyliai

nebylesni už mus. O Stikso
vanduo tuštesnis... triumfe tuštumų
regėjimas pasklinda šiurkštumu.

8

Keliolika akimirkų – be takto ir naivių –
net ne minutę saulė skendo, ką jau
ir bekalbėt apie akis, kai lyg kirviu
tamsa nukrito regą. Debesų liokajau,

šių tyrų vėjau, tu – vienintelis vedlys
dalis to judesio – tikslaus ir didžio,
kuriam kiekvienas iš šitų avidžių
ir burė, ir sparnai, ir ne nuobodulys.

Lyg purią žemę vandenį šį tu arei.
Ką tik pasėjai dvelksmą – štai ir derliais
audra banguoja kekėm, ji – vyne taurėj,

kurią iš rankų į rankas tuoj perleis
žvaigždynai, ištremtieji švyturiai:
žvaigždė – tai gęstantis be galo perlas.

9

Ir netiesa, kad vandenyj ugnies
nėra. Kaip ir bet kas, taip ir vanduo be
degimo panašaus į kapo duobę –
tik iš pačių giliųjų giminės.

Vanduo budresnis už pagonį, nes
jis liepsną saugo lyg didžiausią lobį,
kaip medžiai šakomis vaisius apgobia,
taip saulę laiko jis – kol nugenės

tamsa jo horizontą lyg kamieną, kai
kiekvienas lašas gavo karščio slėgį,
kad sprogtų pumpurai, vandens vaikai.

Ir šniokš jame saulėtekis: baugščiu
rusenimu įsibėgės bejėgis,
paskui pražys visatom kibirkščių.

10

Tamsa ir ilgas nuovargis, abu
savaip lig blizgesio mums išgalando
akis, ir tapo naktyje svarbu
tik viena: atitrūkti nuo Olando.

Skrajojantis, kuriam nėra ribų
net skiautėj blunkančio nuo laiko gando,
pasakė mūsų kompasui: TABU...
Ir mes nebeplaukėm, o likom rando

tašku, kuriam jau niekur neskubu,
garse, kurio jokia klausa neranda
lig šiol, kai baigias tai, kas nuostabu,

bet prieblanda po valandą į bandą
mus parginė toliau klausyt stabų
ir džiaugtis tuo, kad niekas mums nekanda.





11

Kiek spjaudyta, stuksenta medin, krenkšta,
kol pagaliau mes vieną po kitos
pradėjom traukt žuvis – joms buvo ankšta
tą dieną vandenyj. Bet pakaitos

mes traukėm žuvį visą parą,
blizgėjo akys, žvynai ir viršus
vandens, tądien saldesnio už nektarą,
ir glostė vėjas – šiaip jau per aštrus;

žvaliai atrodė vien tik cigaretėm
pradurtas oro tušas, kol nuščius
krečiąs mus šaltis, mes į šaltį krėtėm

laukimą, pelenus ir lyg tvarsčius
žodžius nuo nuovargio, o kai avietėm
rytai paraudo – ir save. Tuščius.

12

Kiekvieną bangą tartum duonos riekę
mes pjovėm stropiai, dangumi
mus vijos debesys, tačiau, kad rėkia
palaukt jie – negirdėjom, plaukdami

atgal mes negirdėjom nieko, rodės –
aš horizonto virbalu mezgu
namus – beveik bežadis ir bežodis,
nes greitis buvo devynių mazgų

per valandą – lėčiau už sapną lėtą
mažėjančiuos atstumuose niūriuos
tulžim aplieta saulė nutylėta,

bet mėnesiena turi sąnariuos –
lyg atsarginės jėgos – miegui vietą,
kur pilnaties ir slenksčio lūkuriuos.

13

Ir niekados aš nepamiršiu Gleno.
Sidabras, auksas ir truputis plieno.
Jis buvo mano kapitonas.
Ramesnis už ramybę tonas.

Ir žvilgsnis, viską sakantis aiškiau
už kuklią prasmę, žodžių mikroskopais
tik sudrumstą... Menu, aš jį blaškiau
kvailiausiais klausimais: kaip, kur, po ko kas,

aš nuolat jį be gailesčio trukdžiau
ir sėmiau jo kantrybės vandenyną.
Ir jis gi klausėsi. Ir atidžiau

kas kartą... Visada, kai gersiu vyną,
išgersiu ir už jį. Nes jį mačiau.
To jokios užmarštys nepaskandina.

14

Ir jei ne kiltų, o stovėtų jūros,
ne plauktų dangūs, o tik spengdami
lyg pirštai, siekiantys klaviatūros,
vien kristų – kas tad būtų dangumi,

ir kas tad būtų jūra?.. Jei abu jie
teliestų vienas kitą vien tik tam,
kad baigtus nuovargiu nauju apduję –
ji būtų neištikima gelmėms, skliautams

neištikimas jis: kai dangumi be
vaivorykščių, o jūra be jokios bangos
alsuoja laikas – apie neištikimybę

jis mąsto, mąsto jis be atvangos...
Ir nori jos, kai valandą sugnybia
akimirksniai šviesų baigmės languos.

15

Kažin ar dar kažkur pasaulyje yra
ko nors bent lopinėlis nesudrėkęs.
Net tamsą nustelbė drėgmės švara,
kuria gaivinas mūsų laivo priekis.

Išyra mintys, ašara aušra
nurieda, plyšta ir lyg kelias driekias,
žvarba tarp rūbų ir odos – tvora,
sapnuojanti ašigalius... Derėkis

kiek nori – ji vis vien miegos, tikra,
kad šalty sumažėjęs mūsų kiekis
jai netrukdys, o nuovargio kaitra,

pakilus žvilgsniai – dar didesnis niekis;
nors valtis, ta kišenė, ne kiaura,
joj aš variokas, vėtromis išlėkęs.





16
Krante ne galas dar – toli gražu –
bangavimo, kuris ilgai dar tęsis.
Viduj galioja nuosprendžių braižu
likimas įrašytas devintasis:

atgal į jūrą... Ten ramybė, jei
žvilgsniu į žvilgsnį pagaliau pataikai.
Už laivo ir prieš jį – tai, ko bijai.
Vanduo. Tai ne kova... Bet svetima ir taikai.

Kai visa kita ligi panagių
ir artima, ir sáva, raukšlei veido
pirmykštį vėją prijaukint baigiu.

Krantų vanduo, mėnulio fazių vaido
nualintas, tarp smilkinių dygiu
krauju lyg kamuolį kantrumą svaido.

17

Mes, krantą tartum piktžolę išrovę
iš matymo labai ilgam, skersai
ir ilgai išraižėm Golfo srovę,
kur vėjai buvo muzikos Garsai

vieninteliai, įpratome šypsotis
tik įpusėtiems žodžiams ir visai
neištartiems, ir tyliai, ligi soties
malšinusiai mums nuovargį, kursai

mazgeliais alkio raišiojo tikrovę
ir lūpas šluostė troškuliu sausai;
gyvenom jūroj, o ne įsibrovę

jon buvom, kaip krantan, kur ištisai
pas Golfo srovę lyg pas sugėrovę
norėjos grįžt ir tart: tai ar klausai?..

18

Tai ar klausai, žiloji?.. Įgrisai,
kartodama man – meilės amžiais trunka.
Jausmai tik dauginas ir tunka.
Laike jie slepias. Jis jiems – apkasai.

Tai ar klausai, ar pailsai,
banguodama senom krūtim?.. Taip. Blunka
tie polėkiai, tai išnešą viršun, ką
atstūmė žemė, juk ir tau gaisai


saulėlydžių pažįstami, gesai
ir tu, tebegęsti... nieks nesušunka...
Nes gesimu užsikrečia balsai,

kas laikina – lyg šuo, kuris nesprunka
ir laka daug... Per daug. Juk net toksai
vanduo kaip jūra – tik sekundžių sunka.

19

Šaltiniai gieda vandenį, jį kužda
fontanai, lietūs ilgesio raudom
jį deklamuoja proverksmiu, it gūžtą
jį surenka krantai, vanduo rudom

rievėm – rūdim – save metalui skelbia,
vanduo tad tęsias, tiksi, trunka, kai
istorija – net – pasuka atgal, be
vilties pakenkti bent menkai.

Tikrasis laikas ir yra vanduo. Tas,
kuriuo vėluojama dugnams, kuris
aplenkiamas bure, jis dovanotas

ir už pravertas žemėje duris
visas – daug atviresnis. Perplaukt duotas.
Ledu trumpam apstulbo sūkurys.