Triptikas apie asmenuotes

Aš parnešiu namo savo ligą ir vėją, ir sapnuosim
vaikus, kur menulin nuvėję, paišo
naktelę ant nupiepusių parkų kuosų,
iš gatvių išveja saulę – dar kiek, šiu šiu,
vėl Vilnelė žara pasipuošia.

Jie audrą iššluosto nuo pavakarių stalo,
sukabina samčius, užmigdo lėles,
viens kitą siūbuodami ledynan sušąla.

O tėčiai garažuose taiso žvaigždes –
atsilieka planetos, pavasariai grąžosi –
negi ims ir kaštonai užges?

Spaliai čia be galo ilgi, ir šunys, sulyti
neišvaro kvailių, jie našlaičiai, jie glaudžias
mano galvytėj.

*

Ji stovės ant kalnelio, ta apakus mergaitė
ir skaičiuos iki šimto metų,
gal ras dar ir jūrą, ir aidą,
ir moteris, kurios, kai užauga, cituoja himnus
savo vaikams, pačios laikosi už smilgos,
kol ateina ruduo ir nugula pievos nurimti.

*

Mirtis ateina juk pavasariais: lapas po lapo,
kūnas po kūno, išsižadu medžio,
kur nupjaus man vieną dieną
didžiausiai mano kryžkelei.