voratinkliai
duris
langų ertmės be stiklų
apipeliję apsamanoję sienos
iš krosnies išaugo dilgelės
vijokliai viską apraizgė
atsiduoda negyvenimu
paklodės šlapios
nuo pelėsių gražiai žalsvai mėlynos
atrodo vakar
buvai
šiandien čia
viską sugraužė kinivarpos
sulesė miglą į tylą
ant sukrypusios kedės
iš peleninės
dar pelenai neišpustyti
balta duonos riekė
laukė tavęs
bet laikas pasibaigė
ant stalo mirguliuoja žalsvai
viskas atsiduoda
apmąstymu variu