Sniegas

Ant vienplaukės mano galvos
perkirptos Mebijaus juostos

žvakių fabrikėliai
patys to nesuvokdami
darbuojasi tamsos labui

žodžiai kartais apakina
kovoja vieni prieš kitus
kaip slibinai ir drakonai

vaškas varva nuo medžių
šunys aploja šviesas
kaukia ir uosto

ikrai išneršti po jūržolių žieve
kylanti saulė ten pat

tarsi šokuojančius
teniso kamuoliukus
dangstytų žiedlapių pūgos
tarp upės ir jūros

barbenau tango ritmu

magiškiems apskritimams
dobilienoje anksti
tik ąžuolynas
regis niekados nesibaigsiančiu ratu
kartu su laiko rodyklėmis sukasi

neplenkdamas lūžusių tiltų
perpus
kaip įprasta negandoms
ir stichijoms

pačiuose sąmonės pakraščiuose
laigė linksmi saulės zuikučiai
lyg sargybiniai pasaulio ašies
irkluotojai stovėjo
atsirėmę į savo irklus

kai nuo apsamanojusių akmenų
baltais raitelio drabužiais
atėjo sniegas

regis taip nelauktai
iš kitos motinos žemės pusės