Mano pirštai jau nebeskiria...
Tavo žilo plauko rūko
Nuo vaikystės pievų miglos,
kuriomis vedei mane, Mama
Jų spalvomis užpildydama
anuos trapius mano lūkesčius
į naivumu bandytą suderėti
gyvenimą
Ir taip kruopščiai slėpdama
pasaulio „juodą-baltą“?
Kame aš dabar keistai pasiklydus...
savo blunkančiais tarpupirščiais
bandau sugaudyt
visus tuos akvarelinius tavo burtus
tarsi išganymą...
2021. 05. 02