Vampyras

Grįžtu namo gerokai įkaušęs. Kaip įkaušęs? Na, ”filmas” vos vos laikosi. O gal su trūkusiu ėjau. Einu taip patyliukais, nes šaligatvis tai krenta prieš mane, tai stojasi. Aš nuguldau jį rankomis ir vėl einu, jis vėl stojasi. Dar čia visokie už plaukų, akių, rankų kabinėjasi. Kai užėjo lietus, sušlapęs pastebėjau: krūmai, o aš kapinėse.
      Lietus su ledais, vėjas staugia, o medžių šakos lūžta, žaibuoja, tamsu!.. Kur dėtis?..

      Šiaip taip įsirangau į kriptą, karstų pristatytą. Žinote, gerokai prablaivėjau – net baisu pasidarė. Prisiminiau - turiu butelį, nurijau geroką gurkšnį. Įsiklausiau… Kriptos durys užsitrenkė, bandau atidaryti - rankenos nėra. Girdžiu, kažkas beldžiasi.
- Įeik, - sakau.
    Girgždėdamas atsidaro karsto dangtis, kažkas iš jo lenda. Pašviečiu žiebtuvėliu. To tipo gerai neįžiūriu. Velnias ne velnias – veidas žalias ir nosis mėlyna, kaip mūsų “bičo”, kurį prieš tris dienas laidojome.

- Duok, - prašo lašelį.
- Še, imk, - nesutrinku.
      Vaikinas nugeria, nueina į kampą, atsitūpia ant keturių galūnių ir purtosi stenėdamas. Aš gerai neįžiūriu, bet dėl viso pikto jį seku. Vėl ateina. Tiesia plaukuotą ranką.
    Žiūriu, dantys jam pro lūpas jau lenda ir vėl prašo, jau lojančiu balsu.
- Duokš  man lašelį…

  “Tu  jau man atleisk, dvasiškas tėveli, - mąstau, - karstas,
turbūt jam per trumpas”.
- Imk  dar, kloune.
    Nugėrė gurkšnelį tas, nesuprasi kas, iltis barškindamas į butelį, sustaugė  ū – ū – ū… ir vėl į kampą inkšdamas atsitūpė. Su juo kažkas negerai  darėsi. Žiūriu, vėl “atvaro” vikriai taip, ant keturių . Putos drimba iš nasrų, o gal man tik rodosi, nes aš irgi gerokai patraukiau iš butelio.

- Duokš, - staugia  gailiai.
- Eik  tu  po  velnių  su  savo  išdaigom, - jau  ne  juokais
supykstu.
  - Tau gerti negalima, labai kvailioji, o be to, čia man pačiam tik šimtas gramų liko.

  Išgeriu ir išsijungiu.  Prabundu saulei tekant.  Keista, taip
lengva, gera, lyg nebūčiau gėręs. Tik silpna, negaliu pasijudinti. Kriptos durys savaimė atsidarė. Saulės spinduliai apšvietė karstus. Paukščiai čiulba, lyg tris dienas būtų nelesę…Įsiklausau, kampe kažkas inkščia ir staugia. Pasižiūriu, vilkas ne vilkas, žmogus ne žmogus? Bet kuo toliau, tuo labiau į žmogų darosi panašus.  Putos iš nasrų, nuo lūpų drimba, žiaukčioja, tąsosi kaip aš kartais rytais, kai “sergu”.

- Kaip sveikata?  - klausiu.
- Eik tu…- ne taip toli ir pasiuntė. - Kokį „brudą”, „latre',
tu geri!? – atsisuka.
  Žiūriu ir savo akimis netikiu - mano bosas! Ne veltui mes
jį kraugeriu vadiname…