guliu tamsoj labai tylu
šiek tiek baugu truputį šiurpsta
menkai apdangstytas kūnas
aplinkui kėdės o ant jų
atsirėmusios į atlošus
atmerktomis akimis lėlės sėdi
laukuose užu išklypusių
tvorų be jokio garso sproginėja
minčių fejerverkai kuklūs
šviesa blyški atsispindėjusi
nuo mėnulio kaip pienas į bidoną
liejasi per piltuvą nušviesdama
molinio paukščio švilpesį
žolynus krūmus ir sodo medžių
pulką
savaičių mėnesių ir kiti laikai
persipina taip kaip šakos
debesys ir saulė
tad galima sakyti
kad apskrito mėnulio geometrijos
čia lyg niekada ir suvis nebūta
alsavimas lūšies ant medžio
nusvirusio skersai tėkmei upės
nepasieks spazmų smilkiniuose
ir ausies
kuo nakties kava juodesnė
tuo labiau nepermatoma
tuo tankiau deguonis įkvepiamas
tuo labiau kofeinas liejasi per kraštus
kraujagyslės pulsuoja
chaotišku ritmu
tuo neįkandamesni darosi
kaulavaisiai
tačiau tankiausia ir beveik
neišbrendama yra juodžiausia
dugno tirštuma
juodesnė už pridegintos duonos
plutą