Sąmatos

Mūsų  UAB projektavimo skyriuje dirba trys vyrai, tokie menkystos, aš ir dar viena moteris Vida.
    Už sienos sėdi mūsų šefas. Kaip aš jį vertinu - komercinė paslaptis. Tie kiti, tos menkystos, jo slaptai nekenčia, dėl pasąmoninės psichologinės intolerancijos pagrįstos, dabar jau ir nežinau, ar  kapitalizmo, ar  socializmo mąstymo stereotipų socialiniais prietarais. Mūsų bendradarbė Vida - garsiai sako, kad jis tiesiog avinas (mintyse aš jai ploju). Kodėl - jos paslaptis. Nežinau – seksualinė, o gal net komercinė. Šiaip jis vyras nekvailas, ypač kai perskaito pusę sąmatos ar projekto dalį.
   
Skaityti sąmatas – vadinasi, išgerti. Toks slaptas kodas. Pavyzdžiui, šiandien iš ryto aš sakau:
- Broniau, atversk sąmatos šimtąjį puslapį.
    Tai reiškia – įpilk man šimtą gramų. Bronius dar gali pasitikslinti:
- Kokio projekto - baltosios vilos ar rudojo kotedžo?
 
Visi turi savo mėgstamus projektus. Tik su slavišku akcentu kalbantis Zbignevas - neišrankus. Štai ir šiandien paaiškėjo, kad į darbą jis atėjo pirmas ir užbaigė skaityti mūsų baltosios  vilos sąmatą. Štai sėdi už stalo, abiem rankom už jo laikosi, kad nenukristų nuo kėdės.
 
Šefas išsikviečia Česlovą, kaip visuomet iš ryto. Česlovas grįžta su pakilia nuotaika ir išdidžiai sako užrietęs nosį: ” Vyručiai, šefo sveikata  nekokia, prašė atnešti  5 žvaigždučių viešbučio projektą ir kavos. Pasakykite Vidai”.
    Mūsų bendradarbė Vida suraukė savo gražią nosytę:
  -    Fu, kokie jūs čia visi nusmurgę latrai… dar  inžinierius-
inteligentus vaidinat.
 
Aš  skolingas nelieku.
- Tai gal jau tavo vyrelis iškilesnis veikėjas?  Na  ir kas,
kad visą laiką švarus, tvarkingas vaikšto. Vakar manęs dviejų eurų prašė, o kojos  jam  tai  jau vos lankstėsi.

    Vida piktai rausiasi rankinuke. Oi, nepavydžiu aš jos vyrui.
- Še, imk  tuos du eurus. Ir žinok, - šnypščia įpykusi, - jam
skolini, aš neatsakau. O ką patarsi man daryti!? Laikai namuose tokį gyvulį, kaip jūs, tai reikia pašerti, apvalyti. Sakai, kojos nesilankstė?.. Štai kai padvės nuo kokios nors zurzos, nesijaudink - į karstą mes jį kaip nors sulankstysime. Greičiau tik…

Ir nurimsta. Net man jos pagailo. Apie ką ji ten dabar mąsto? Gal apie tai, kad pinigų reikia buto remontui? O gal prisiminė pirmąjį pabučiavimą beržyne, kai vakaro migla iki kelių uždengia pievą?

Staiga į kabinetą įlekia Česlovas?
- Kas šefo konjaką išlakėt? – šaukia nepaisydamas konspiracijos.
    Apsižiūrim, Zbignevo kabinete nėra. Suprato  “šuo, ” kieno kaulą prarijo. Pirmiausiai puolėme žiūrėti sandėliuką, kuriame dokumentus laikome. Žiūrime, kabo Zbignevas, pasikoręs už kojų žemyn galva. Kabo, verkia ir dar alaus iš butelio patraukia. Mums iš paskos ir šefas  pasirodo įpykęs, susijaudinęs.

- Zbignevai, baik kvailioti, policiją iškviesiu!..
- Kvieskit, nieko nebijau, žuvęs aš žmogus, - verkia pasikūkčiodamas. - Aš pasikoriau, palikit mane ramybėje!.. - šaukia isteriškai.
- Kaip tu čia pasikorei? - bandau ironizuoti. - Už kojų…
- Nesijaudink, - jau  įpykęs  atrėžia  Zbignevas. -  Kai
nusibos už kojų kabėt, normaliai pasikarsiu.

- Gerai, nieko tau nedarysime, marš,  išsimiegok ir ateik
rytoj į darbą, - sako šefas. - Blaivus ateik…

    Zbignevas gana vikriai iš kilpos išsirangė ir net rankas puolė šefui bučiuoti. Bet mes jį tik po mėnesio pamatėme, kai iš psichiatrinės ligoninės grįžo. Sėdi, dirba - kol kas  tik  popierines sąmatas skaito…