6,5 svaro

Batų pasirinkimas buvo labai didelis ir visi naudoti arba naudojami. Agentūriniai darbininkai galėjo apsiauti  kasdien nors kitus. Nepasakyčiau, kad tai būtų higieniška. Kai kas ant batų rašėsi su markeriais, bet visi atvykstantys naujokai buvo priversti rinktis tai kas yra ir jiems tinka. Aš galų gale apsiaviau  47 numerio batus – didesnių neradau. Net ir tokie graužė kojas lyg su švitriniu popieriumi. Pasiskundžiau agentūros vadybininkei. Ji pasakė, kad užrašys mane priėmimui pas medicinos slaugytoją, kuri turi teisę rekomenduoti išimties tvarka nešioti suvarstomus batus su geležine plokštele. Palaukti  reiks – mėnesį, pas ją eilė. Ko gero – baisiai persidirba. Į cechą jokiais būdais negalima neštis jokių aštrių metalinių daiktų, bet aš jau ruošiausi atlikti diversiją ir atsinešęs žirkles prakirpti batų viršuje skyle. Taip išilgai siūlės, kad batai prasižiotų.
Tikriausiai bučiau radęs  kokį nors sprendimą, bet dėl žmonos ligos turėjau apleisti Albiono krantus. Ko gero ne batai, ne  higiena, ne  aplinka buvo labiausiai įspūdinga. Įdomiausi buvo žmonės. Įvairių tautų, nors  spalvotų buvo mažokai, bet Europa, mūsų baltų žemės, buvo atstovaujamos įspūdingai. Vien tik į juos pasižiūrėti, pakalbėti, suprasti, kaip jie čia jaučiasi – atrakcija, nuotykis. Tikrai verta, dėl tokių įspūdžių, net ir nemokamai ten kokią savaitę padirbėti. Kad būtų labai linksma nepasakyčiau, nors buvo ir linksmų akimirkų. Senajame sovietiniame fabrike atsitikdavo žymiai linksmesnių nutikimų, ko gero iki užmigimo po konvejeriu. Prisimenu dirbau Elektrėnų elektrinėje, ten buvo atvejų, kai žmonės lipo per tvorą atsinešti degtinės. Objektas buvo saugomas, gana agresyvių ginkluotų moterų. Jos buvo be galo taiklios. Vienam tokiam nešikui peršovė koją per pėdos vidurį, kai jis kėlė koją per tvorą. Kažkaip nepastebėjau, kad ten kam nors būtų kilus mintis šiek tiek įkalti, na, kad stipriau būtų dirbti.  Per  breiką, juk niekas nieko netikrina, ką tu neši, nemačiau, kad kas tikrintų ir tai ką tu išsineši.
Apie žmones. Anglų, žinoma, ten dauguma. Daugumoje jie vaikšto su baltais čepčikais. Sunku ten atskirti kas ten viršininkas, kas ne. Per pirmą darbo pamainą iš viso neaišku. Tu čia krauni dėžes ir stebi akies karšteliu  ką daro kiti. Štai vienas toks anglas, gana išdidus švariu blizgančiu, pasakyčiau poniškai išpuoselėtu veidu, vaikšto išilgai konvejerio, visur apžiūri įrengimus su didžiausiu susirūpinimu ir atidumu veide. Pas mus Lietuvoje taip tik verslininkai – savininkai atrodo, įvarydami baimės savo darbininkams. Anglai daugumoje tikrai ne arogantiški žmonės. Pasakyčiau labai draugiški ir jautrūs. Yra paprastų – kaip rublis ir dar paprastesniu. Bet kaip sakoma ir tarp čigonų būna vagių.
Susidomėjęs aš stebėjau ir dvi merginas iš Daugpilio, jos be perstojo plepėjo, klijuodamos etiketes ant dėžučių. Na, pasakyčiau jų figūros tikrai jau buvo ant tiek išvešėjusios, kad visai nedžiugino vyriškos akies. Jos buvo su baltais čepčikais, tai reiškia kontraktinės. Į mane nekreipė nė mažiausio dėmesio. Suprantama, juk aš  buvau naujokas, kur jau man  ten iki jų. Jos moka užklijuoti etiketę ir paspausti pirštu reikiamą vietą kompiuteryje. Dėžutė su pusgaminiais automatiškai pasveriama, užklijuojama etiketė ir suskaičiuojama. Ilgokai turbūt tenka mokytis atlikti tokius veiksmus. Čia kažkaip automatiškai įsijungia tavo nepilnavertiškumo kompleksas. Ko geresnės tavo anglų kalbos žinios – tuo greitesnė  karjera, greičiau gausi geresni, geriau apmokamą ir žymiai lengvesnį atsakingesnį darbą. O šiaip, būk tu savo šalyje, nors ir labiausiai raštingas ir garbingas, nors profesorius, be anglų kalbos tų – šioje gamykloje – krovikas. Nejučiomis ateina mintis: „Anglija labai puiki šalis, tik aš jai per prastas“. Tai slegia. Nors kaip sakoma parintis nėra reikalo, aš čia ir nesiruošiu daryti karjeros. Su panelėmis, bet kada galiu susikalbėti rusiškai, nors jos tarp savęs burzgia latviškai.
Štai išdidžiai ir oriai,  mano sukrautą ant padėklo krūvą,  su mechaniniu hidrauliniu,  rankomis stumiamu keltuvu, paimti atvažiuoja lenkas Marekas. Beje, tame fabrike, lenkai laiko verchus. Jie labai vieningi,  vienas kitam paslaugūs ir gerai moka laikyti išdidų fasoną. Užsitarnauti jų palankumą nėra beviltiška, jeigu ką nors suraizgai lenkiškai tipo barzdu pšiemna. Geras mūsų abiejų tautų, o ypač jų tautos istorijos žinojimas,  nepaprastai glosto jų nacionalinio pasididžiavimo jausmus. Marekas, iš viso buvo gana šaunus žmogus, jis ten per daug neprakaitavo, tai šiek tiek persimetęs su manimi keliais žodžiais, jau ir stengėsi padėti, atvilkdavo padėklus. Jo darbas vėl  aukštesnė pakopa. Valdė mechanizmą, kuris buvo šiek tiek sudėtingesnis už tačkę.
Taigi tą pirmąją mano naktinę dvylikos valandų pamainą, per kurią aš perkroviau 20 tonų kažkokių vištienos pusgaminių dėžių, man beveik neprireikė anglų kalbos. Su lenku susikalbėjau, su Daugpilio pernokusiom mergelėm irgi iš būtinumo persimečiau keliais žodžiais. Kai atėjo mano laikas eiti į breiką,  pakeisti atėjo tas pats anglas, kuris kaip man atrodė buvo mažiausiai technologas.
Vėliau, tokį šeimininkišką susirūpinimą, aš pastebėdavau ne vieno eilinio aptarnaujančio įrengimus darbininko veide. Mums post sovietikams, tai nesuprantama. Tai ko gero  anglų ekonominės sistemos sėkmės priežastis. Kiek girdėjau, tą fabriką po kelių  mėnesių žada lyg ir uždaryti, o dirbantiesiems jis savas ir brangus. Ir stebiesi ir nesupranti: juk jie ne savininkai, ne akcininkai, galų gale vis vien tiesiog bukai yra išnaudojami. Iš kitos pusės tie savininkai gal net ne Anglijoje, atrodo tai braziliška pasaulinė firma. Ko gero tikrieji savininkai net ir apsilankyti čia gal dar nespėjo. Tai visai nenuostabu, kad  tą fabriką žmones myli, jaučiasi čia savi, jie čia gyvena – tai labai svarbi jų gyvenimo dalis, todėl ir stengiasi, kad viskas veiktų idealiai. Nors kaip ten bebūtų, darbą irgi reikia mokėti suvaidinti. Ta mes postsovietikai tikrai už juos neblogiau mokėjome. Neveltui buvo toks posakis: „Kaip mums dirbti, kad nieko nedirbti. Ir arkliai nuo tokio darbo gaišta”. Arba: „Mes taip dešimt minučių dirbam... dirbam... dirbam...., paskui staigiai 50 minučių parūkom, parūkom ir vėl.. dešimt minučių“...
Per tą pamainą dar paklausiau vieno anglo koks jo amžius? Man jis pasirodė labai senas. Na, plaukai pražilę, susiraukšlėjęs. Guvus toks seniukas, krečiantis lengvus vaikiškus pokštelius, irgi stumdė pakelėją. Pasirodo, jis dešimt metų už mane jaunesnis. Tokie draugiški prikolai irgi madingi. Jie labai neišradingi, ir ko gero mūsų tautiečiai visada juokaudavo ir skaudžiau ir išradingiau. Žmogus jau apie dešimt metų dirba tik naktimis. Yra daug tokio naktinio darbo mėgėjų. Naktį, ko gero, dirbti yra lengviau. Mažiau tas gamybos procesas kaitaliojasi, bet savo pėdsakus naktinis darbas ant veido palieka.
Velniava, prie kokio konvejerio aš neprieinu, man duoda patį sunkiausią darbą. Dievas ar gamta apdovanojo matomai stipria  išvaizda – nenuskriaudė.  Atrodo ant manęs galima daug krauti – pavešiu. Neatrodau senas ir invalidas, o iš tiesų ir toks, ir toks esu. Štai ir tą pirmąją pamainą, naujoką Sergėjų jauną drigantą, su kuriuo aš laikiau tuos testus, paskyrė prie konvejerio, kur reikėjo krauti trigubai lengvesnes dėžutes, nes jis dvigubai už manę mažiau kūno masės turi. Jis vos ne trigubai už mane jaunesnis, ten tiesiog demonstravo savo sumanumą ir, kad čia viskas jam tiesiog juokų darbas.  Palaukdavo kol ant konvejerio pasirodys tris dėžutės, grakščiai, demonstruodamas nepaprastą lengvumą su šypsena, preciziškai tiksliai padėdavo  visas iš karto. Švilpaudamas spėdavo iš kito cecho galo atsivilkti padėklą ir dar pasišluoti, nors tai buvo visai ne jo darbas. Taip, reikia mokėti demonstruoti savo darbą, parodyti, koks tu laimingas jį dirbdamas, koks tu apsukrus ir nepakeičiamas. Tokiu atveju, šokia tokia karjera tikrai užtikrinta. 
Taigi pirmoji naktinė pamaina pasibaigė. Duktė mane leisgyvį parvežė namo ir miegojau aš gana ilgai, gerai, kad į darbą turėjau eiti tik po pusantros paros.
Kažin ar aš būčiau tą naktinę pamainą išlaikęs, jeigu ne vaikščiojimo treniruotes per gana reljefiškas gatves. Taip į dieną mes su žmona apeidavome apie dešimt kilometrų, kol aš nedirbau. Parduotuvėse ilgiausiai bindzinėdavome, vis ką nors nusipirkdami, smulkmenas pagrinde. Dangus gražus, tik ne tau kol kas Martynai. Gražu, daug ir žymiai pigiau. Na, palaukite, jus čia pagulėkite, mes tuoj užsidirbsime ir ateisime. Tolimesni įvykiai parodė nereikia pratintis... Kai pamąstai ir ką tu čia, seni, savo naujomis pigiomis angliškomis drapakštėmis nori sužavėti. Lietuviškuose „Humanose“ vokiškos, olandiškos gal net ir angliškos prekės visai kaip naujos, ir kaina ne didesnė. Na, bet carbutai, nėra pas mus tokių analogų. Jeigu ir yra – tai tikrai ne tokios kainos. Rasti gali viską ir net tai ko nesitiki ir už tokią kainą, pas mus tiek įpakavimas kainuoja, o čia firma ir visai ne Kinija. Dailininkams rėmų ir drobių už kapeikas – jūra maudykis. 
Norėjome dar Šiaurės jūroje gruodžio mėnesį nusimaudyti, deja, nespėjome, Man tai kas, aš joje spalio pabaigoje maudžiausi, o štai Irenos gaila. Būtume nusifotografavę, kokį krabą pasigavę. Tiek to, gal kitą kartą, nežinai juk žmogau savo likimo. Jeigu kas nors sovietiniais laikais būtų pasakęs, kad aš Anglijoje dar padirbėsiu, kad turėsiu galimybę Tirėnų jūroje pasimaudyti, na, gal akių nebūčiau prispjovęs, bet pirštą tai tikrai būčiau prie smilkinio pasukęs. Gal išradingiau ką nors būčiau pasakęs ar parodęs.