Senutė ir gaidelis

(arba „Tiesos sakymo kaina“)

Pasakėčia suaugusiems

Senelė pakvietė gaidelį,
Pasisodino sau ant kelių
Ir susimąsčiusi paklausė,
Kas jam pasaulyje gražiausias.

Gaidelis raudonskiauterėlis
Truputį buvo „pasikėlęs“,
Senolę atidžiai išklausęs,
Jai pašnibždėjo tik į ausį:

-Tu pasenai jau iš tiesų,
Kad net žiūrėti man baisu,
O pats gražiausias, juk žinai,
Tai aš! Ir būsiu amžinai!

Senutė ne kurčia dar buvo,
Bet jo netampė už liežuvio...
Galvojo, lepintas gaidelis
Pagirs ir guviąją senelę.

Bet nusivilt vargšelei teko,
Pamąstė tik, – gaidys nukvakęs
Nesaugo nei galvos, nei kuodo,
Išbūrė sau likimą juodą.

Pačiupo raibį už čiuprynos
Ir plunksneles gražiai „išskynė“.
Nors mylimiausias, bet padykęs,
Iškepus valgys per Velykas.