Iš „Šklėrių raisto“ – 20)

Įsiterpiu į atmintį
kaip Visata į Dievo Žodį – darbą.
Kalbėti, kad manęs tenai nėra –
jau neįmanoma.
Kiek ten manęs?
kur? koks atrodau? –
galbūt suvoks istorija.
Kartu su ja užrašome.
kartu su ja paskaitome:

„Maždaug prieš 70 000 metų Homo sapiens rūšiai priklausantys organizmai, pradėjo kurti dar sudėtingesnes struktūras, kurios vadinamos kultūromis. Pasakojimas apie nuoseklią žmonių kultūrų raidą vadinamas ISTORIJA. “

Dūdele, grok!
O aš tave jau kalbinu kaip motiną
ir suprantu: kol Visata dar plečiasi
taigi, ir Dievas savo darbo nebaigia.

Kęstuti, regisi, atsibundu.
Visatos, Dievo Žodžio tvariny,
matau, kad egzistencijomis savomis 
ryžtingai išsiskyrę,
tačiau kol Vilnius statomas,
Paryžius – irgi ne blogiau,
ir katedros nesudega –
iš pelenų, griuvėsių, iš mirties pasikelia.

Nenoriu būti pranašas –
bet tikra, nuostabu,
kad esame kartu
net ir tuomet,
kada ant kryžių keliami.
Galbūt todėl ir Dievas
grižo pasibūti Žmogumi,
darbymetyje įžvalgyti 
savo sūnų ir dukterų peizažą.

      Kęstutis
Ne! ne!
Tai, ką girdžiu
Tiktai užuomazgos kažko
ko iki šiol suprasti neišmokęs.
Kur dingote
Homo neanderthalensis,
Homo erectus ir Homo soloensis,
Homo floresiensis

Tavęs, dūdele nešaukiu homo denisova,
tai tik todėl,
kad patys susivokt galėtume, 
ką reiškia pamatyt
turėt tave vienintelę,
net jeigu netikra,
net jeigu mūsų dvasios kūrinys.

Nepriekaištauk, kad taip sakau.
Štai Dievas grįžo būti žmogumi,
bet jeigu žodis jo –
kartu ir dokumentą reiškia,
juo patikėt nesu toks greitas.
Galbūt tai legenda,
didžiausias pramanas,
kurį pasaulis bet kada žinojęs.
-------
Vėjelis pūsteli
pakeldamas nuo stalo nešti lapą,
o ten iš jo ir aš skaitau:

Tegu bus taip!
Tegu kaip tarta, įtikėta –
poetą dar sapnuoja staugiantys vilkai,
beždžionės po medžius čia nesikarsto.
Jau nebereikia belsti į duris,
Pakanka skambinti į smegenis, kai išgirsti:
– Pirmyn, Pranuci, – sau šaukiu.
– Pirmyn, begluzdzi (besmegeni, beproti), –
atsiliepiu.
------------___________-------------------
b. d.