pjū 79

kotryna ir arčibaldas


jie kažko ieško
ir neaišku ką yra pametę
sunku nusakyt
kas turi šitokią vertę

nebent prarastas laikas
nebent pats gyvenimas
ar gal tik vanduo
besotėms klepsidroms
subėgantis į gerkles

šitie miškai seniai
kirtimais pavirto
neliko kur trauktis
nebent išnykti bruzgynuose
kaip tolstantys nuo tavęs
vieni už starto
kiti už horizonto linijos išnyksta

kur treška bėginėja sėlina blaškosi
gyvūnai ir žmonės
iš pradingusio cirko

kur smulkiai lynoja
bet vandenims sunokus
stambūs vyšnios didumo lašai
į skardinę dėžutę
ima belstis ir trinkčiot

kelmai įsukti į mėlyną tamsą
linijų raizgalynė žemėlapiai seklūs
kojų padus brauko
į tarpupirščius skverbiasi šaknys

taip klavišai liečia pirštus
kai tu net nepažindamas natų
ir pats nesuprasdamas kaip
iš dar nesurašytų gaidų
grotumei bramsą

už geltonai pražydusių krūmokšnių
stovi rojalis jei prasilenkti
norėtum nepavyktų net vagiui
niekieno nesuuostam
ir niekieno nepastebėtam
lyg niekur nieko
praslinkti pro šalį

jis turi magišką trauką
kaip altorius ant kurio
aukojamos aukos
niekas plasnoti nebando
niekas nesujuda

žvirbliai su zylėm
sniegenos raudonomis krūtinėm
guli ant sniego ramiai

kurapkos iš kurių nė viena
nebelaksto zigzagais
taikūs balandžiai
kai kurie prisimerkę
dar briedžiai stumbrai
stirnos kurių truputį gaila
ir avys