Nakties sparnai

Juodi nakties sparnai į dangų plakės
Juodi sparnai apkėtę visą miestą
Šešėliai slinko degė kelios žvakės
Į Viešpaties delnai gyvybę žiestą

Tamsa suplūdo vaškas stingti ėmė
Vynu atskiestas kraujas cirkuliavo
Už nuodėmę už sielos rūbo dėmę
Už stigmą atsivėrusią iš klevo

Mes kėlėm tylų tostą už jo sulą
Iš pažemės šaltos nelyg padangės
Pavargę žodžiai vėl ant lapo gula
Ir keliasi iš kapo vos nužengęs

Pavasaris į žemę – basas paukštis
Paliekantis per purvą tėvo pėdas
Ir norisi tylėti arba šaukti
Gyvent iš nevilties numirt iš gėdos

Kai tėvas pats iš Sibiro parėjęs
Vis skundžiasi kaip smarkiai kojos šąla
Ir jį pavijęs šaltas šiaurės vėjas
Alyvų žiedus pusto man ant stalo

Prie jo bandau vis užduotį išspręsti
Iš taško A vagonais dunda bėgiai
Į tašką B kur milžinišką skląstį
Išplėšti bando vyrai jau bejėgiai

Ir liekantys už jų nežinomieji
Atsakymai kur netelpa į galvą
Ne savo kraują tarsi vyną lieji
Ir laikas ima keisti veido spalvą

Kelionės palydovės – čepsi blakės
Purioj galvelėj vaiko pilna blusų
Juodi nakties sparnai į dangų plakės
Tik šis dangus ne toks. Tik šis ne mūsų...