Mūsų laukia seniai jau nubudus bežyno paunksmė
savo gyslom jaučiu tekant pirmą pavasario sulą
ir širdis o gal šerdis many taip beprotiškai dunksi
kad galėčiau stebėti kaip rasos ant dobilo gula
lyg pavargę draugai o mus lydi dienų palydovės
nuo gyvenimo sauso lig Bakcho gyvenimo girto
kada miršta dievai ir sugriūva didingos šventovės
lieka vienas šešėlis to beržo kur pernai nukirto
gal tai žaibas o gal aštrūs ašmenys kirvio galąsto
gal širdies medkirtys taip ieškojo ilgai ir nerado
vos iš narvo ištrūkę mes vėl priartėjam prie spąstų
sako tam kad įvertintum duoną nors trupinio bado
paragaut kartais reikia ant alkio riekės byrant druskai
kiek suvalgyta jos... bet mes druskos stulpais nepavirtom
prie šaltinio gilaus sėmėm vandenį – koks jis skaidrus kai
jį rieškučiom semi ir balčiausi delnai kvepia mirtom
ir pasotina mus jau beržai prie kurių tik suklupom
ir žaizdoti klevai iš kurių jau sula kantriai varva
bet toksai troškulys kad vėl grįžtam sukepusiom lūpom
laisvu vėju kvėpuoti į uždarą vakaro narvą
kartais gera stebėt kaip vijokliai ten užlipa grotom
kaip aplinkui žolė net pro akmenis auga ir veržias
kai manęs nebebus bet vis viena bent kvapo ieškotum
susirask tą paunksmę kur buvo pavasario beržas
aš iš dulkės bandau grįžt į žmogų į vėją į Nieką
bet ne šito pasaulio nei vėjai nei meilės tvirtovė
pirmas dėsnis gamtos – jeigu nukirsto medžio nelieka
jo šešėlis-karys kuo ramiausiai palaukėje stovi