Baisi senoviška miesto pasaka

Slysdamas nuo bėgių, arklių traukiamas tramvajus baisiai aimanavo ir, priekiniais ratais giliai riekdamas veją, jau slinko šlaitu upės link.
Nelaimėn patekę žmonės panikos apimti blaškėsi ir rėkė viduje, o provoslavas važnyčiotojas Vasia, kažkaip dar suspėjęs nušokti nuo aukštos pasostės, bet niekaip negalėdamas prasibrauti pro arklius ir atverti keleiviams užsikirtusių durų, apsipešęs iki užpakalio perplėštais marškiniais, tik bėgo aplinkui targojamą tramvajų lyg kokios didesnės gyvos planetos palydovas, smarkiai žegnojosi abiem rankom į kairę ir nebūdingai jam - į dešinę, šaukė visaip rusiškai, plūdosi ir kriokdamas kvietėsi Dievo.

O arkliai - tai stūmė, tai traukė - ir stūmė jie ir traukė. O į taktą kratėsi, maskatavo bejėgiškai atkragintos moterų galvos, plaikstėsi palaidai ištaršyti jų plaukai. Vyresnės lubosna užverstomis akimis tik aikčiojo, aimanavo ir protarpiais šaukėsi Dangaus pagalbos. Jaunesnės gi, kentėjo užsimerkusios, bet aimanavo ir aiksėjo  ne mažiau nei pagyvenusiosios. Vilnius – daugiatautis miestas – tai paklaikusiais balsais kviečiami čionai buvo visi aukščiausieji pranašai: Alachas ir Kristus, Krišna ir Višnus ir dar eilė visokių kitokių. O viena jauna juodukė, tarpais plačiai atsimerkdama, tai vėl po tankiai blakstienuotais vokais subaltuojančius akių obuolius užgniaužusi, matyt kad savojo šaukėsi: „o Fak, o Fak... oi-jo-joj..., o Fak“ aikčiojo ji. Mažieji tramvajaus keleiviai - vaikai, tik juokęsi pradžioj iš sudurniavusių arklių ir visai jų nebijoję - dabar jau kuo stipriausiai glaudėsi prie besitargojančių savo motinų kojų, rausėsi joms į skreitas ir visais įmanomais balsais pesigandę spiegė.

Bjauriai krutinamame tramvajuje sėdintys vyrai kentėjo dantis sukandę, mėlynai išraudusiais veidais stanginosi sprandus, pečius, stipriai į sėdynių atlošų geležius rankomis kibosi ir iš bejėgiškumo beigi gėdos, kad negali dabar išgelbėti nei savęs nei savo moterų, piktai šnopšdami stenėjo arba kuo baisiausiais smaugiamų žvėrių balsais rėkė.

Kažkaip ramiausiai už visus šį gyvulių išpuolį dabar ištverti tesugebėjo tik arklių šėrikas Avižius Jonas, konduktoriaus į tramvajų priimtas be bilieto iki darbo pavažiuoti. Tik jis vienas čia vardais pažinojo tuos visus įsidūkusius bestijas ir apytiksliai nutuokė kas jiems dabar darosi.

Kaltas Jono įtarimu, tikriausiai, buvo tas gerasis arklių trankviliatorius, kurio šėrikas sau iš veterinarijos buvo susikombinavęs. Jį mažomis dozėmis, galima sakyti, tik medicininiais tikslais, pats sau vartojo ir po arklių avižomis labai giliai užraustą puslitriniame buteliuke laikė. Nuo to preparato jis laimingesniu pasijusdavo. Nurijus nors porą lašų to skystimo, sunkus paties darbas ir arkliai jam kažkaip labiau patikti pradėdavo. Taip ir ilga darbo diena smagiau prabėgdavo. Net būdavo - va, nueina Jonas pas bėrąją parko kumelę Miglą ir glosto ją, glosto, šukuoja visaip - pasigėri ir iš toliau tuo dailiu gyvuliu atsitraukęs. Laimingesniu žmogus jautėsi.
O va vakar ant tų avižų, kad jį kur velnias, netyčia lyg pusę buteliuko ar gal net dar daugiau to brudo išpylė aruode besigraibydamas. To „pagerinto“ pašaro, aišku, daugiausiai teko jo numylėtąjam Bėriui, kuris dabar tramvajų taip tratino, ilgus karčius į kairę atmetęs, žvengdamas ir putotomis prusnomis prunkšdamas, taip traukė, kad tos vežėčios pilnos vargšų žmonių tik braškėjo ir plyšo per visas savo dar šį pavasarį gero kalvio perkniedytas siūles.
Savaime aišku, kad niekieno neraginami šiam aršiam gyvuliui padėjo ir kiti - dar penki nirtūs tų pačių ėdžių „broliai“. Užlaužę viršun uodegas, prunkšdami putotomis prusnomis, jie ritmingai trūkčiojo visais tvirtų šlaunų raumenimis ir smarkiai traukė tramvajų taip, kaip jiems dabar labiausiai smagu buvo.
 
- Jazau, tuojaus visus užlies! - Dabar suriko Avižius, nes net jisai, nors ir viską suprasdamas beigi žinodamas numanomą bėdos eigą, nieko čia padaryti nebegalėjo, o tik įtardamas savo jau nebeatitaisomą kaltę, benorėjo žmogus visus perspėti.

Ir tada - tik šitai trumputei akimirkai - tik jai - visos tos aimanos, aikčiojimai, dejonės ir visų švenčiausiųjų kvietimai į nuožmių gyvulių teriojamą tramvajų užtilo. Trumpam. Tuoj pat po tos akimirkų akimirkos, siaubingam žmonių suvokimui atėjus, riksmai vėl prasiveržė - jau su jėga nebevaldoma  – tarsi sprogo dabar vientisu, net nebežmogišku klyksmu iš dvidešimt aštuonių siaubu pražiodytų burnų. Rėkė ir pats šėrikas Avižius.

Bet nieko tada neužpylė. Tie arkliai nepabaigė.
Motociklu privažiavęs mieto įgulos kapitonas šovė iš nagano ir, apsiputoję, prunkšdami, baisiausiai žvengdami, bet nebaigę nuveikt savo užmačių, bestijos atitrūko nuo tramvajaus ir spardydamiesi išsilakstė kur-kuris po visą krantinę.

Pabaidytų arklių blokštas važnyčiotojas Vasilijus plačiai pražargdintomis kojomis sėdėjo ant vejos bortelio ir vis dar žegnojosi. Dabar jau lėčiau, tik viena ranka tai darė ir jau teisingai - provoslaviškai savo palaužtą dešiniąją - ratu, vis ratu kaire kryptimi suko. Kita gi ranka - autu, išsipeštu iš sumaištyje nusmukusio kerzavo bato, nuo kaktos sraunų prakaitą šluostėsi į akis žliaugiantį ir, kažkaip maldos žodžiams pritinkančias progas supainiojęs, jau visai nebeišrėkdamas, o vos prašvogždamas vežikas šnabždėjo: „Božė, Caria hrani... Božė, Caria hrani... *“. Krenkštė jis ir šnopavo uždusęs nuo savo beprotiško lakstymo apie arklius ir vežimą, garsiau besusikeikdamas, žmogus, tik tuomet, kai  prakaite permerktas autkojis bjaurią pasagišką kraujosrūvą virš barzdos po išsišovusiu skruostikauliu kliudė.

Laimei tas tramvajus nuo šlaito taip ir neįslydo į vandenį, o tik trimis geležiniais savo ratais džergždamas įsibrėžė į pabaidytų ančių nudergtą grindinį ir dar pagirgždėjęs sustojo ant paties molo krašto. Tiktai vienas jo priekinis tekinis dabar sukosi pakibęs virš drumzlino Neries vandens, bet ir tasai pamažu rimo, nes į krantinės cementą švankuodamas brūžinosi. Aimanos ir šauksmai iš prakeiktų vežėčių tilo. Pro išmuštus stiklus besigirdėjo tik bruzdesys ir reti skaudūs žmonių suaikčiojimai.

Kapitonas pavertė motociklą ant žolės ir, pribėgęs prie aplamdyto tramvajaus durų, nagano rankena numušė užstrigusią šovą, ir visi, manykit, stebuklu išsigelbėję keleiviai buvo saugiai išlaipinti.

Niekas tąkart nežuvo ir labai rimtai nenukentėjo. Tik, tiesa, Pilies kepyklėlės konditerininkė – vargšė moteriškė - trečią kartą persileido, o ir vaistininkų Nuodauskų berniukui – nekaip irgi ten tąkart tepasisekė – jis kalboje užsikirsti ir mikčioti labai po viso to pradėjo. Visi kiti po viso to net labai gerai gyvena ir tik kartais su juoku tą nelemtą įvykį beprisimena. O tramvajų parko darbuotojams: šėrikui Avižiui ir važnyčiotojui Vasilijui ta istorija visai, net sakyčiau, laimingai gyvenimus pasuko.

Lig šiol - taip jau kad tikrai būtų - temylėjęs tik arklius, Jonas Avižius kažkaip pakeitė orientaciją ir  pamilo savo bendradarbį Vasią, iki šiol matytą tik kaip keikūnu nepataisomu ir nevala baisiu esant. Manomai kad šėriką labai sužavėjo važnyčiotojo drąsa ir ryžtas bandant žmones tramvajumi prapultin traukiamus nuo arklių išgelbėti. O gal ir paties slepiamas kaltės jausmas keistai kažkaip suveikė... Kas ten žino...?
Kaip ten bebūtų, bet neužilgo, mandagiai pasiprašęs Vasilijaus, Jonas persikraustė gyventi pas jį į nedidelį butelį virš bakalėjos Agrastų gatvėje. O Parko vadovybė - irgi -  pamatė ir įvertino Avižiaus gebėjimą perprasti arklius – ženkliai pakėlė algą ir Tramvajų Parko vyriausiuoju arklininku dirbti paskyrė. Aišku, apie trankviliatorių avižose slepiamą buvęs šėrikas niekam nieko nepasakojo.

Taigi, abu ilgai viengungiavę, dabar jie ne tik kad kartu dirba, bet ir draugėje laimingai gyvena. Sekmadieniais abu lankosi gretimoje cerkvėje, o po sunkių darbų – alubariuose visuose.

Žmonės, žinodami kaip viskas buvo - nė vienas jų labai ten nesmerkia ir iš niekur neveja - tik pasijuokia kartais. Dabar jiedu dar yra padavę pareiškimą ir ketina įsivaikinti vaistininkų Gražvyduką, nes ponas Nuodauskas nebenori jo manymu sugadinto vaiko sūnum laikyti ir jau internatan atidavė.

Va toks tas yra mūsų miestas, geri, tolerantiški gyventojai ir tokia va - ta baisioji miesto pasaka. O kaip pabaigose yra sakoma: visiems per barzdas varvėjo, bet dantų niekam neišmušė tai nieks ir burnoj čia kaip reikiant dar nepaturėjo.


*Dieve, Carą sergėk! - rusiškai