Nežadėk

Šilko raštais dienas išrašysiu iš naujo,
Sausio atmintį žodžiuose savo paliksiu,
Tiktai bėgantis  laikas, lyg vakaras saujoj,
Ties dienovidžiu vyzdžiuose tvinksi ir tiksi.

Nebyliai nekartos nei dienų, nei rugsėjų,
O aklieji nedrįs brist per mėlyną upę,
Ir visi, kas pavasariais aria ir sėja,
Lauks prie senojo skardžio žvaigždynuos suklupę.

Verps vorai mėnesieną ir supsis šakose
Sopulingi sapnai liks rymoti prie tako,
Žuvys dengsis tamsa, jos kalbėti nemoka,
Tik klausys ką pavargėliai kalba ir sako.

Tils pasaulis rimty, glausis užanty vėjai,
Vienuolyno stogai degs lyg vario kepurės,
Nežadėk, ko išpildyt daugkart pažadėjai,
Ko nei alkstantys žmonės, nei žuvys neturi.