Dočkutė parašė mamai elektroninį laišką ir jo neišsiuntusi, apsirengė aptempta striuke iš šiugždančios medžiagos, giliai pasikrapštė kišenės ir rado 20 eurų.
Leidosi laiptais ir pastebėjo, kad jos batai nevalyti. Gal net nuo praeitos žiemos.
Ji pajuto sau gailestį. Mergina buvo labai tvarkinga: visada keldavosi ir prausdavosi lygiai tą pačią minutę. Jos rankšluosčiai spėdavo išdžiūti ir sudžiūvusią medžiaga ji brūžino savo nuogą užpakalį.
Mamai parašė, kad daugiau nebegeria.
Ji buvo pradėjusi gerti, kada ją paliko Saulius Pikčilingis. Vėjo pamušalas, bet grojo gitara. O Herbertas – negroja. Liūdna kada negroja. Norisi išgerti, narkotikų ir įlysti į ausines iki ausų.
Laiptinėje sutiko kaimynę, kuri labai smerkė geriančias moteris. Ji žadėjo nužudyti kiekvieną, kuri gers jos laiptinėje.
Dočkutės ji nelaikė girtuokle.
Dočkutė, kada apsirengdavo suknele pirktą Palangos baraholkėje, ji tapdavo banko valdytojo asistentė.
Kaimynė kažkada grasino apvogti banką, todėl Dočkutę gerbė.
Bijojo kaip moteris moters.
Visoje laiptinėje Dočkutė gėrė labiausiai, bet niekas jos girtos nematė.
Tyliai išeidavo, tyliai grįždavo ir dar tyliau gėrė vonioje.
Ji gailėjosi Sauliaus. Architektas, šeriuota barzda, raginiais akiniais, o jo nuostabūs pirštai tarsi iš netirpstančio ledo: šalti, kutenantys, atveriantis pačias slapčiausias pinigų kerteles. Braukdavo gitaros stygomis tarsi belsdavosi į realybę iš vaikystės.
Dočkutė, kada užgrodavo gitara, imdavo pinti sau kasą. Mama vaikystėje pynė jau kasas ir dainavo lopšinę.
Saulius trenkė durimis, susirado moterį arčiau namų, storesnę, patvaresnę, trumpai kirptą.
Nemylėjo. Nemylėjo Dočkutės, nemylėjo žmonos, nemylėjo ir tos storesnės, trumpai kirptos.
Ką jis mylėjo?
Betoną. Architektai myli betono statinius.
Jis pats betoninio statinio neturėjo. Apie tai Dočkutė galėjo net teisme paliudyti.
Herbertą sutiko Kalvarijų turguje. Parsivedė. Nuprausė. Padavė gitarą. Negrojo. Tik šypsojosi.
Dočkutė sprendė vyro problemą.
Pasitaikė netobulas, be gitaros, be šerių.
Vyrą galima pakeisti.
Herbertas atsivedė draugų.
Gėrė šeštadienį ir visą sekmadienį.
Gitara negrojo.
Moteris, kuri atėjo su draugu miegojo.
Degtinė baigėsi. Herbertas pareiškė:
Toks girtas aš beteisis žmogus. Nueik ... į parduotuvę... Nueik, ką?
Tokia girta ji dar niekada nebuvo pasirodžiusi koridoriuje.
Ji gerbė koridoriaus nuomonę.
Dočkutė iškvietė taxi, nes buvo slidu.
Kada ji sugrįžo, Herbertas gulėjo apsikabinęs moterį, kuri atėjo su draugu.
Dočkutė bandė gerti.
Viena prie kolektyvo gerti negalėjo.
Tai buvo jos butas, jos Herbertas, jos degtinė.
Apsiverkė.
Ji turėjo viską, bet laimės nebuvo