Vargas dėl atlaidų

Ūmai atsiminiau,
kaip nuostabu girdėti
kada per visą mišką:
– O - go - go - go!

Dar mažas,
su žaislais smėlio duobėje,
o ir pasauliai dar neužmiršti,
kuriuos lig lopšio nemenkai išmokęs.

Kaip gali atsitikti taip -
beveik prieš šimtmetį save išgirsti.
Tylėkit, smegenys,
tylėkit, ausys,
fantazija, ir tu ne priežastis,
kad šitokį save išjausčiau.
Na taip – ką tik ir pats sakiau:
„Ūmai atsiminiau“,
bet – ne. Ir atminties tarnyba 
atitolus nuo manęs,
ir vis dėlto teisybė ne kitaip atrodo:
– O - go - go - go! –
per visą Šklėrių mišką,
lyg šaukia į mane,
lyg šaukčiau aš per jį.

Kiek dulkėje ko gali tilpti – nežinau,
betgi Visatos kūriny
ir Žemė (Dieve, ar girdi?) –
taigi ir Žemė, mūsų planeta,
dulkelė tik,
o pažiūrėk, kiek ko joje...
 
Bet – ša,
dar kartą – ša.
Aš nebaigiu dar, Dieve, 
dar vis į mano grabą
Rašyk‘o genijai vinis
kaip atlaidus sau kala.
----------_________ --------
wirusas
Priešmirtinis gal. Bet gal tik eilinė vinis įkalta giedant anapilines kantičkas - lyg vinis suvaryta puodu ar suplyšusiu kuntapliu į blogai išdžiovintos medienos karstą.