Tokia žiema

Tokia žiema kad sielos šlampa
Įtrauktos sūkurio į ratą
Naktinio sargo rankoj lempa
Šešėlį tarsi rūbą meta

Ir sniegas ima krist į viršų
Sidabras stalo – ledo peiliai
Už tai kad mūsų nepamiršo
Dievybės žvelgiančios taip meiliai

Nuo pagaląsto žemės krašto
Kuris vien vėjų apgyventas
Kol iš dantiraščių iškrapšto
Žodžius ne dieviškas diktantas

Bet laiko pirštai... kaip jie klydo
Peizažas atmintį sukausto
Su priešo atspindžiu ant skydo
Su gulbe Tuonelos ant plausto

Ten kur tamsu kur vėlės miega
Sapnuodamos pasaulį plokščią
Baltesnis kūdikis už sniegą
Jo plaučiuos senio balsas švokščia

Tai pabaiga kiekvienai pradžiai
Arba pradžia kur baigias dramos 
Pavirtę paukščiais smenga skradžiai
Keista žiema laikai neramūs

Kai kūdikio kakta raukšlėta
O senio žvilgsnis toks apstulbęs
Kad juos į Tuonelą iš lėto
Kartu išlydi baltos gulbės 

Ir taip gražiai po šitiek metų
Bus lemta nebylei pragysti
Kur tarp išdilusių monetų
Nelieka žodžio karalystė

Nei riksmo kad karalius nuogas
Ir nežinia kam atnašauja
*
*
  *
Tik krenta baltos tavo sruogos
Kaip plunksnos Viešpačiui į saują