Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys - tai bandymas imituoti rašytojo Jurgio Savickio stilių. Tai vizija, kaip galėtų atrodyti autoriaus novelė apie 2090 - uosius metus.


Kaip gera turėti žmogiškus mokytojus. Ir mokyklą, kurioje jautiesi saugiai.

Kur tik pasisuksi, visur kameros, stebinčios net menkiausią judesį, begalinė didybė rūpestingų tėvų akių, kurios daboja mokykloje kunkuliuojantį nūdienos gyvenimą. Mūsų klasėje automatingai įrengtas temperatūros reguliuotojas. Ech, kaip gera: nori pasireguliuoji šilumą, nori pasireguliuoji šaltį, nori pamatyti snaiges nuo palubės krintančias arba kaitrius saulės spindulius, nušviečiančius jaukumo glostomą klasę – tik paspausk mygtuką. O kur dar neišpasakytos kokybės hologramos, atvaizdinančios visa, ką mokytojo lūpos kalba – ne tik vaizdu, bet perteikiančios tai garsu ir kvapu.

Namuose tėvai pasakojo apie senos gadynės mokytojus: kaip „lupdavo“ mokinius pastatę į kampą, kaip šaipydavosi iš jų, kaip pririšdavę rankas prie suolų ir palikdavę mažutėlius ligi ryto vienus, kol mokykla vėl prisipildydavo alaso. Kaip liepdavę blizginti ir kuopti klasės pakampes. Drebindavo pakinklius tuo laiku mokiniai kas dieną, o tėvai tegalėdavo žiūrėti, kaip jų angelėlis parskrieja į namus visas tiek sunykęs, kad iš jo belikę rūbai vieni. Mokiniai atrodė tarytum karo belaisviai tik ką iš lagerio paleisti. Kai kurie visai negalėjo naktimis užmigti po tokių kankynių. Tat žinojo visi.

Tarybos pirmininkas sėdėjo kartu su taryba nuosprendžio klasėje priešais nusikaltėlį ir galvojo apie senuosius mokytojus. Jie būdavo kostiumuoti dabitos, kupron susimetę, visada su akiniais ir nepatenkinti gyvenimu, iš rankų nepaleisdavo lazdelės mokinių pirštams talžyti. Pirštai stambūs ir gruoblėti, rankos stiprios, lyg sutvertos mažutėlių ausytėm sukinėti ir už pakarpų kilnoti. Balsas grėsmingas ir verčiantis odą šiurpti, neatsimušantis nuo vaikų kūnų, bet visų baisumu susigeriantis į juos.

Šiandien ištiko nepaprasta diena.

Šios dienos nusikaltėlis nei kiek nebuvo panašus į anuos mokytojus.

Mokytojas hologramų aparatu demonstravo kas ta dailė yra; piešinius įstabius, kartais kupinus dieviško grožio, ramybės ir harmonijos, kartais šaukiančius, skausmingus ir aštrius. Tačiau vienas mokinys turėjo svarbesnių reikalų – jis savo akinių stikluos žaidimus žaidė. „To dar betrūko“, –  griežtai ištarė mokytojas, užsimiršęs apie in jį įremtus tėvelių žvilgsnius. Tas mokytojas įspėjo vaiką, kad jeigu jis neklausysiąs, akinius gerbiamasis turės įduoti mokytojui ir juos gražinsiąs tik pamokos pabaigoje. Pamoka tęsėsi toliau, o vaikas nesiteikė grįžti į šį pasaulį, stikluose ir toliau raitėsi ugnies liežuviai, zvimbė lazeriniai ginklai, manevravo erdvėlaiviai. Mokytojas pamatęs vaiką tebežaidžiantį šovė į ji savo rūsčiu žvilgsniu ir pareikalavo akinių. Vaikas pernelyg strazdanotu veidu visas labai nepatenkintas nusiėmė akinius ir atkišo mokytojui, šis pasidėjo juos ant savo stalo, o tai jau buvo prieš įstatymą. Visą šitą nusikaltimą užfiksavo miegui nepavaldžios, dabojančios akys. Dorai nepraėjus nei minutei, į klasę įžengė penki stambaus sudėjimo pusberniai mažne trylikos keturiolikos metų ir nusikaltusį mokytoją išsivedė.

Nuosprendžio klasėn atvedus, mokytojas buvo pasodintas priešais mokyklos tarybos narius. Nusikaltėlio kūną apvijo metalinės virvės, išlindusios iš nusikaltėliams sėsti skirto krėslo. Du zirziantys dronai kaip kokios musės, skraidė aplink piktadarį ir fotografavo jį iš visų pusių, tuomet su mokytojo atvaizdais ir visa reikiama informacija nuskriejo į tėvų komitetą.

Jo akys - du pasigailėjimo prašantys taškai. Jo marškiniai suplėšyti.

Jis - žilais, ilgais plaukais, pašepusia, kruvina barzda. Jis – nusižeminimo ir nekaltumo ikona.

Jokio panašumo į senuosius mokytojus.

Ar tai piktadarys?

Taryba, teisingumo prado ir objektyvumo įsikūnijimas, šaltais balsais vertė jį prisipažinti esant kaltu.

- Bet aš tikrai nesijaučiu kaltas, – prislėgtu, dusliu balsu atsiliepė mokytojas.
- Prisipažink, vagie, kad norėjai pasisavinti Mykoliuko akinius, – pakėlė balsą viena iš tarybos narių, dešimties metų mergaitė. – Argi nežinai, kad mokinio daiktų nevalia laikyti prie savęs, nebent to prašo pats mokinys arba tai pamokos metodo dalis?

Kiti jai pritarė linksėdami galvomis.

- Po mano įspėjimo pats mokinys man įteikė akinius.
- Tfu – pasipiktino kitas komisijos narys. – Tavo balsas buvo pakeltu tonu ir piktu žvilgsniu gąsdinai jį.
- Mokinys nesimokė, pamokos metu jis žaidė. Kartoju jums.
- Mokinys renkasi, kokiu būdu jis nori mokytis, taip vaikų teisėse parašyta. Kaip žinia, jūsų vedama pamoka – dailė, Mykoliukas meno formas bandė suvokti jį dominančiu būdu. Vaizdo kameros užfiksavo nusikaltimą. Jūs esat kaltinamas vaikų teisių pažeidimu. Jūs sugriovėte klasėje tvyrojusią harmoniją. Kaip pridera, pabauda už tai bus pelnyta, ligi rytojaus nuosprendžio būsite uždarytas nuobaudos klasėje. Vis dar galite prisipažinti ir mes galbūt sušvelninsime jūsų laukiančią bausmę, –  autoritetingai kalbėjo pirmininkas.
- Tai ne mano kalčia!

Tarybos pirmininkas gudriomis akimis žiūrėjo in mokytoją ir stebėjosi jo drąsa – atrodė, jis neturėjo ko prarasti. Laikėsi savo, net jei dėl to tektų padėti galvą. Penki pusberniai, pakoreguotais genais taip, kad taptų stipresni ir didesni, apstojo mokytoją ir aptalžė jį kumščiomis. Net sienos braškėjo.

Tarytum pritardamas šių veiksmų teisingumui palei langus prašvilpė antigravitacinis automobilis.

Smoge skendėjo dangų remiantys dangoraižiai su peilio aštrumo viršūnėmis, kiaurai smingančiomis per debesis. Krištolu blizgančiame miesto centre žmonės be perstojo ūžė, pypsėjo, šaukė, skubėjo. Saulė, kaip šviesos ir nubudimo simbolis, skverbėsi pro miesto bokštus, išsklaidydama pritvinkusią prietemą ir chaosui suteikdama trumpą atokvėpį.

Tarybos pirmininkas svarstė, kodėl šis mokytojas atrodo kitaip negu istorijos puslapiuos atvaizdinta. Ar teisinga jį bausti? Jam skaudžiai spingsėjo smilkiniuose su kiekvienu mokytojui duodamu smūgiu.

Gal jis ir padarė šiokį tokį nusikaltimą, bet kodėl neatrodo kaip piktadarys?

Keturi tarybos nariai pakilo iš savo vietų ir manieruotais žingsniais patraukė prie durų. Jiems visiems buvo po dešimt, vienuolika metų. Prieš išeidami davė nurodymą baudžiamajam būriui – pusberniams,  nuvesti prasikaltusį mokytoją į nuobaudos klasę.

Tarybos pirmininkas buvo pasiryžęs apgauti kelias stebėjimo kameras ir įslinkti į nuobaudos klasę.

Jam kirbėjo noras pamatyti prasikaltėlį dar kartą.

Ilgai valandai praslinkus pagalios jis stovėjo ties piktadariu. Kambary buvo tamsu, tik pirmininko rankosna implantuota sistema bėrė šviesą. Piktadarys pažvelgė į jį savo tyru, senu ir nuo sopulingų smūgių pamėlusiu veidu.

Šis mokytojas kadaise mokė jo tėvus.

Pirmininkui užtektų ore nupiešti begalybės ženklą ir metalinės gyvatės apvijusios mokytoją atsileistų. O tuomet kas būtų? Išsilaisvinęs mokytojas nutvertų kokį po ranka pakliuvusį vaiką ir iš to pykčio nugalabytų, jokia aukščiausia instancija nesustabdytų nuo žmogžudystės ir nuo įsikerojusio barbarzimo jo galvoje. Tuomet jį sugautų ir kratytų elektros srove tol, kol persiskirtų su šiuo pasauliu. Didžioji prapultis jo laukia bet kuriuo atveju. O jis – pirmininkas, paleisdamas mokytoją rizikuoja ne tik savo pareigom, bet ir gyvybe.

Ką man darys? – paklausė tyliai, kimusiai, veik be vilties.

Vaikas neatsakė, lūkuriavo. Ašaros jam pripildė akis ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo puošnios uniformos.

Šią valandą jo sieloje sudundėjusi per plauką vos neatsivėrė pragariška, tamsių minčių bedugnė. Šią dieną jis suprato, kad jo mintys trumpai buvo įrašytos į nusikaltėlių tarpą. Gal kažkada tai buvo normalu, gal seniau tai buvo žmogiška. Bet seniau tas žmogiškumas niekuo nesiskyrė nuo žvėriškumo. Reikia nuvyti visas abejones.

Jame dar raizgosi senųjų mokytojų šaknys.

Jo gyslose teka mužikiškas kraujas.

– Sudieu, mokytojau, – apgailestaudamas tepasakė pirmininkas, išeidamas iš bausmės kambario ir užrakindamas jį.

Kitą dieną mokytojui buvo atlikta bausmė elektros šoku. Daugiau pirmininkas jo nebematė ir šio fakto daugiau neanalizavo.

Vienuolikos metų berniukui reikėjo stiprinti savo valią ateičiai.
2021-02-10 20:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-24 22:13
Sigitas Siudika
Taip reikalingos fantastikos lengvumas yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-27 12:55
Žilis van Gogas
Šiaip labai jau - buitinis, mažoka fantazijos, nestebina nei dronai, nei akiniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-16 21:03
Pri
Pri
Šis patiko. Lengva skaityti. Nei senovinės žodžių formos, nei naujadarai netrukdo. Gal šiek tiek man per daug tų žiaurių scenų. Ir skirtingai nei prieš tai buvusiame kūrinyje apie Kalėdų Senelį, šio kūrinio pabaigoje galima pasidaryti išvadas ir liūdna pabaiga, manau, yra gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-26 22:15
gogo
crime
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-05 07:33
Keliautojas
Šiurpoka proza. Galima pagalvoti, kad šiais laikais, yra trūkumas šiurpių vaizdų. Situacija nesubalansuota. Kai kur ji labai greitai vystosi, o kitur per daug ištęsta siekiant dramatiškumo. Kaip siaubo žanro kūrinys- neblogas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-23 18:01
Kiras
Kaip supratau, tie archaizmai susiję su siekiu imituoti rašytojo Savickio stilių. Kadangi nesu susipažinęs su šio rašytojo stiliumi, tai negaliu spręsti, kiek tai sėkmingas bandymas. Paties kūrinio kontekste tie archaizmai kaip skaitytojui kažkaip neįgavo apibrėžtos prasmės. Aišku galėčiau sugalvoti vieną ar kitą interpretaciją, bet būtų sunku pasirinkti, kokia vis gi to prasmė, o kai skaitant taip nutinka, tai aš dažniausiai tokius dalykus priimu kaip nereikalingą balastą. Jei tame kokia prasmė buvo, tai gal reikėjo labiau ją išryškinti skaitytojui, o jei nebuvo, tai gal reikėjo tokią rasti. O šiaip skaitėsi normaliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-13 00:48
ONYX
Stylius vysu pyrma niapagrystas kaip jeu pastiabeta nu a vot kyta viartus niaišpildidas nias niera vėntisumas šniakant apė pac rėtro žadynas ir pasaulėžiūras. Gal rėjkėtų rašiti iš mokitojo pėrspėktiva niat nėžinau - vystėk piardidialis lajko šolis - nors pac idėjas gana įdamus žvialgeant į šiolaikinei tėndėncijai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-11 10:35
Lapalių Vanagas
Jop, vagis. Dėl stiliaus sutinku, bandžiau išgauti kažką panašaus į retro futurizmą :] Taiklūs pastebėjimai, dėkui!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-11 00:29
Nukainotas
„Vagis“ ? :)

1. Stilius tiktų, jei istorija vyktų praeityje, arba pasakotojas būtų koks laiko keliautojas, patekęs į ateitį. Kitaip kažkaip nesusiderina su laikmečiu, keistai skaitosi.

2. Dabita su kuprotu mokytoju nelabai asocijuojasi, bet gal čia tik man. Dabita man labiau tas, kuris nori išsiskirti, pasipuikuoti savo apdarais, o senovinis mokytojas toks, kuris metų metais diena iš dienos dėvi tą patį kostiumą ir jam svarbu tik tiek, kad kostiumas būtų respektabilios būklės :)

3. „gudriomis akimis“ - nuteikė, jog veikėjas bus neigiamas ir piktavalis, bet labai staiga perejo prie „skaudžiai spingsėjo smilkiniuose“.

4. Man trūko daugiau užuominų, kodėl vaikų teisės peržengė ribas, kas įvyko su visuomene, kad tokia ateitis su vaikų dominavimu ir neadekvačiom bausmėm galėtų būti pateisinta ir atrodytų įtikinamesnė.

Šiaip įdomus bandymas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą