Eilės gale

Vis teigiančio kad grožis negražus
Pasaulio neišgelbės fotošopas
Iš smėlio stiklas; balto smėlio kopos
Pavirsta į dailiausius vitražus

Atgal į smėlį stiklas subyrės
Sakyčiau neįmanoma bet būna
Kad šiurpas šitaip perbėga per kūną
Žvitriais nagučiais šilo voverės

O kas yra poetikos pradžia
Ar ritmika kai supas vaiko vygės
Ar tas kuris aukštam kalne užmigęs
Išeina ten bet vis dar lieka čia

Tarp mūsų juda vėjas bet išties
Va taip vaikeli čia kvėpuoja mirę
Ir laikas visa jungiantis vėl skiria
Mane nuo praeities ir ateities

Tarytum peilis slystų žievele
Visatos vaisiaus ten už rūko širmos
Išganymą išsyk įgauna pirmas
Dar stovintis pačiam eilės gale