Nesurišti

Tu man buvai esi
Bet juk gali
Ir nebebūti
Lyg vasaros nuodėmklausys
Šalnom nudilginęs rugpjūtį

Pusiaunakčio vėsa
Rasos riedėjimas žolyno laišku
Pagaus išblyškusį
Mėnulį
Nesitikėk rimtų kalbų
Tik vėjas kuždesiais paaiškins
Kad nesurišim jau galų
Nejuokink
Būtų banalu

Kiek daug mažų blyškių mėnulių
Kiekviename lašely
Guli pateliūskuoji švyti slysta
Taip pamažu žemyn
Ir amen
Susigeria raukšlėton žemėn

Voratinklio gijas įpynęs man į plaukus
Nubusi lapkričio šalna
Pašaukęs
Lauksi
Kol aidas susiras ausis
Tik jos jau nieko
Neklausys

Suvys mintis
Išpažintis
Nutrūkęs siūlas
Ir
Naktis