Mergina , kuriai sekėsi

Dočkutę labai mylėjo jos mama. Tai buvo mama, Kuri nupirkdavo viską, ko tik ji užsinorėdavo.
Taip buvo vaikystėje.
Tėvo ji neprisimena, tik jo žingsnius už nugaros.
Kur jie ėjo? Kodėl jis ėjo jai už nugaros? Neprisimena.
Buvo žiema ir daug sniego.
Kada baigė mokyklą ji įsimylėjo siuvimo staklių mechaniką.
Tas retos profesijos atstovas turėjo stiprų sprandą, kojas statė tarsi meška, bet šypsojosi ir turėjo humoro jausmą.
-  Nepamirštamoji, - vadino jis pirmomis savaitėmis Dočkutę. Gal neturėjo atminties vardams? O gal jam įsiminė dainos tekstas.
Norėjosi kurti šeimą. Juos rišo tai, kad ir mechanikas ir abiturientė augo be tėvo.
Jauni  norėjo didelės šeimos. Daug vaikų. Geros mašinos ir namo.
Šeima tapo  didelė. Penki vaikai.
Namas buvo remontuotinas, bet tai buvo namas.
Mašina buvo graži, bet nevažiuojanti.
Gyvenimas nelaukė:  vaikus reikėjo kažkaip vežioti, maitinti, atsivežti remontuojamam  namui plytų.
Mechanikas ryžosi pagyventi su siuvėją, kurios siuvimo mašina genda ir genda. Net pamainos viršininkas pastebėdavo mechaniką klūpantį prie staklių. Siuvėja turėjo plačią ir galingą automobilį, kurį jai atsiuntė brolis iš Amerikos.
Juos dažnai ėmė pastebėti besivažinėjančius link upės ir atgal.
Siuvėja vieną lietingą naktį nuskendo.
Labai nelaimingas atsitikimas.
Automobilis atiteko mechanikui.
Policija jį apklausė, nes buvo keista, kad automobilis, kuriuo važinėjo nukentėjusioji pasirodo priklausė mechanikui. Valandą prieš mirtį ji perrašė automobilį ir pasiskandino.
Keista, bet faktai buvo patikrinti ir teisingi.
Su tuo automobiliu jis parsivežė daug vogtų plytų iš aplinkinių statybų.
Kada patikrino – jo dokumentai buvo tvarkingi. Dočkutei kaip ir vaikystėje - labai sekėsi.