pėda už pėdos girgžda
į mėnulio pilnatį
tyloje stirnos skelia
sniego žvilgesį
lig pat dangaus
laukų tylumas
krūpčioja sidabro dulkėm
tokio peizažo neišjautęs
nesukurtum
eglių spygliai
akėja debesis
saulėgrįža užlieja
melsvą pilkumą
skaistraudone rėva