Matau saulėgrąžą

Žiemos dangus sustingęs, pilkas. Medžių šakos rūsčios, maištaujančios erdvėje. Matau benamį šuniuką, ieškantį sau namų. Pamatęs, kas rytą, padedu sumuštinį ant vejos. Apsisukęs gyvulėlis  pradeda ieškoti, suranda. Kiek pasisotinęs laimingas pakelia galvą ir žvelgia tiesiai į mano akis tarsi norėdamas pasakyti: ačiū.
        Pakeliu akis į dangų, stengiuosi praskleisti tamsią debesų uždangą. Mintyse matau atbėgančią saulę pasitikti pavasario. Laimingas nuskubėjau į kambarį, apkabinau žmoną ir prabilau:
Mačiau saulėgrąžos žiedo saulę, – paruošiu Naujųjų metų stalą, virtualiai, susitiksime su vaikais ir anūkais, – tiesa, vienas iš pastarųjų kovoja su kovidu ligoninėje.
Abiejų akyse pradėjo nykti debesų pilkuma, pašviesėjo kaimynų balkonai, akyse stebiu didžiulį saulėgrąžos žiedą mūsų sodo pakraštyje.