Tėkmė

Naktis užmigdo kasdieninę būtį,
Įsukus tramdomaisiais marškiniais tvirtai,
Žvaigždžių pabarsčius danguje truputį,
Mėnulio ragą nupiešia
          tarp jų aukštai.

Subarus vėją, uždraudžia klebenti
Užmerktus langus ir rimtų namų duris.
Numaldo rūpesčius, jei darbas – šventė,
Sapnų drakonas nuovargį
            kaip mat praris.

Ir auš vėl dienos, lyg dvyniai panašios,
Gal skirsis apdarais, spalva plaukų, akių.
Tėkmė sekundžių lyg upelis neša,
Vyzdžiai nebefiksuoja
            potėpių nykių.

Kad lig saulėlydžio ramiai nubristum,
Slapčia per petį nusispjauni tris kartus,
Tikėdamas savim, draugais (ar Kristum),
Kas bus, lai bus, veri naujos
              dienos vartus.