Per laukus ir nuo kalniuko čiuožia šaltis Gruodinukas. Daug sesučių – snaigių turi, visas surenka į būrį, dar pakviečia brolį – vėją per miškus jis greit atskrieja.
Visą naktį šėlo, šoko kaip žiemą – motulė mokė. Paryčiais visi užmigo. – Ei, vaikai, kiek daug prisnigo! džiaugiasi ryte mama, – Nuo žiemos jums dovana!
Kai pramerkė šaltis akį, sesių – snaigių nesimatė. Buvo dingęs brolis-vėjas, debesų ganyt išskriejęs. O nuo kalno su rogutėm čiuožia, krykštauja vaikučiai.
Kad vaikams nebūt per šalta, apsisiautęs sniego paltu, šaltis po egle užmigo. Na, o snaigės vėl sugrįžo. Džiaugiasi vaikai žiema, – Tai žiemužė, tai balta.
ir čia ritmiką tvarkyčiau kažkaip, gal taip?
Kad vaikams nebūt per šalta,
apsisiautęs sniego paltu,
šaltis po egle užmigo.
snaigės balti vėl sugrįžo.
Džiaugiasi vaikai žiema,
-Tai žiemužė, tai balta.
o gal ir ne taip, bet btos dvi vietos triko, nors manau pati žinote, gal kantrybės neužteko knabinėti, o gal paskubėjote įkelti, nepastebėjote - sako reikia su idėja, arba su kūriniu per naktį išmiegoti ir vėl pažiūrėti :)
visumoje ŽIEMA - nuotaikingas