Alkis

kai sapno pelės išlaužė duris
monarchas imperatorius paskelbė
karą jakudzoms ir sekarijams

nei skausmo nei juoko
į mano kambarį pusto
tavo kentėjimus Jeruzale

karai nesantaikos
visa tai menkos kvailystės
kiekvienas gali suklysti

sniego iki kulnų
aplinkui baltai švyti
net brėkštant
artėjantys dienos karvedžiai
taip nenušvinta

jei kurmiai laukuose
nepaliktų atvirų orlaidžių
jie uždustų

gatvėje nieko nematyti
vienas kitas praeivio siluetas

drumsta iki paribių
per sniego dribsnių kurie
leidžiasi iš lėto grūstį
įskrenda keistas balandis

nežinia iš kur jis
galbūt iš anapus atlanto
ieškodamas ne batono trupinių
bet kažko daugiau

prasidėjusios žiemos šaltis
savo dantis galanda
štai kaip jie atsispindi
kvailose balandžio akutėse