Baladė apie bajoraitę Stasę Rimavičiutę

Aušo daugelis rytų
mačiusių riterių piktų
Gozdavos herbą pakylėję
kovose Rimavičiai padėję.

Iš meilės pirmutinės
atsimerkė akys
dukters Stasės veidrodinės
vos pakilusi iš lopšio
braidžiojo po tėvonijos ąžuolyną
matė banguojančių javų sietyną
glostė obuolių kasas
siekusias žolės rasas.

Šeima kiekvieną pakeleivį gerbė
bėdoje padėjo
jokios puikybės neturėjo.

Netikėtai dukrai
stuburas sustingo
pakilti iš patalo jėgų pristigo
vežimo guolis jai tik tiko
ir daktarai ją šitaip pasitiko
kietą įtvarą įdėjo
prikelt iš patalo padėjo.

Ryto saule vėl  džiaugtis galėjo
prisirpusias uogas į saują dėjo
žaidė su kaimo vaikais
klausėsi paukščių čiulbančių vakarais.

Erdvėje keitėsi laikai
jeigu ne taip tu supratai
tada paguos tave Sibiro lokiai
ir taip nuo demono jėgos  šeima suklupo
į amžino pašalo šalį pribuvo
bado jausmu gyveno
tik česnaklaiščiai gyvybę peno.

Kirto mišką, šakas genėjo
upe sielius plukdyt reikėjo
glaudėsi  barakuose siauruose
saulė vis vien švytėjo visų veiduose.

Pagaliau nusviro demono galva
pasikeitė ir debesų spalva
po dešimtmečio tremties kančių
bedaliams leido grįžti su daugeliu išimčių.


Šeimos galva Antanas neištvėrė
amžinas pašalas duris atvėrė
Stasė su mama Kotryna sugrįžo į gimtinę
už savus namus paklojo pinigų pintinę.

Nuožmų įrašą lokys parašė
gimtinė sutikt jūsų neprašė
sugrįžus į tėvynę
tą įrašą sutrynė,

Reikėjo apsireikšti Ceberio tarnams,
kad būti šeimininku atgautiems namams,
tarnas ištarė skaudžius žodžius:
-Negalite gyventi čia,
tėvas paliko pėdsakus nuožmius, -
aš nepilnametė dar tada buvau
už tėvą aš neatsakau, -pasiklausiąs,
patylėjęs ir širdyje pasigailėjęs tarė:
-Tegul juristas dokumentą paruoš,
jį nusiųskite į bendrovę Cerberio.
Atsakymas atėjo  tijūnui vietos, -
būti ar nebūti tu nuspręsi jos būtį,

Taip vėl suspindėjo tėviškėje akys,
rinko akmenis laukų,
priėmė šakių srautu dobilų
ant svaiginančio aukščio mašinos pečių.

Rodė šypseną ir širdį kiekvienam,
tiesė ranką broliams Sibiro miškų,
kur gyvasties ugnis dega širdyje visų.
Kaimynams nuskriaustų likimo
jos bankas buvo atviras be sutrikimo.

Namelį  savo perstatė ant pamatų kuklių
riedulyje iškaltais  lapais ąžuolų
saulėje spindėjo pavardė Rimavičių.

Tėvas tremtyje troško,
atsigulti amžinybei, kur Baltijos
vėjas ąžuolus glosto.

Į drąsų žygį susiruošė,
atvėrė karstą amžino pašalo lauke, -
nustebo: tėvas guli savo gyvume,
vos pirštu palėtėjus veidą
staiga jo kūnas susileido.
Baltų kaulelių rinkinys
tilpo į cinkuotą dėžę
ir paukščio skrydžiui
jis nebetrukdys.

Po kelių dienų dukra
tėvo kūną parvežė prie savų namų,
troškimą jo išpildė
Šėtos žemelė jį priglaudė ir sušildė,

Sudilo jos klubo  sąnariai
pakeitė juos daktarai,
prabėgus dešimtmečiams keliems
išaušo rytas skausmingas ir tamsus
išniręs sąnarys rėžė nežmoniškus skausmus.

Nepajėgė pakilt nuo slenksčio
(nors telefonas čia pat ant stalo)
kaimynas aplankyt panoro,
nustėręs skausmuose kaimynę rado,
iškviesti daktarai į Kauną išgabeno
ir ten ji pusmetį gyveno,
po ilgiausių gydymo kančių
neaplenkė ligoninės slaugos namų.

Telefone jos balsas buvo
visuomet jaunas ir skaidrus,
pilnas optimizmo,
sugrįžti troško į namus
(kad ir nesavus).

Aplankius paskutinį kartą
tikėjomės visi, kad ji apsigyvens
namuose Šėtoje kaip sutarta.
-Tad iki susitikimo Šėtoje, -
linksmai prabilo Stasė,
tačiau po septynių dienų
pasaulio ji jau nebematė,
susitikimas gyvas neįvyko
amžinybės pasaulyje
su savo tėvais Šėtoje susitiko.