Tiek žinių

Viena dar gana simpatišką moteriškę, a kartą prisėdusi prie mūsų staliuko, atseit, ledų suvalgyti, pareiškė:
–    Apie tave žinau viską.
–    Tai pasakok, – nepasimečiau.
–  Atsargiai! Gali žinoti, – patvirtino draugas, sėdintis šalimais.
Moteriškė abejingai valgė ledus, raudonesnėmis už kraują lūpomis. Atrodė, lyg ledai kraujuodami tirptų.

–  Įdomu, ką tamsta žinote, –  beveik susijaudinęs ir susidomėjęs, dusliu, man nebūdingu balsu, paklausiau.
–    Geriau nereikia, – vėl įsiterpė draugas. – Gali sužinoti, ko dar pats nežinojai.

Kažkoks neramus velniukas, įlindęs vidun, neleido užmiršti šio pokalbio. Kokia svarbi mums kitų žmonių nuomonė?.. Neduok Dieve jeigu ji neteisinga?.. O jei tikrai turi kompromituojančių  duomenų?.. Kas geriau?.. Aišku, aš ne politikas, bet vis tiek...

Nugalėjo smalsumas. Pasiunčiau vieną gerą pažįstamą, išklausinėti atsargiai, ką apie mane žino, labai gerai informuota, pavadinsime ją laikinai – dama. Pastaroji, rinkdama informaciją, neužtruko. Visiškai nemokamai, informacija surinko, tarp dvejų mūsų susitikimų, vienos paros bėgyje. Keista, taip dažnai, ankščiau mes nesusitikdavome.
Teisus, pasirodo, buvo mano draugas, primygtinai siūlęs, nesidomėti ta informacija. Tų žinių buvo daugiau, negu tikėjausi išgirsti.
Pirmas dalykas, kurio aš nežinojau, ar mano mama, nuo manęs nuslėpė, buvo tas, kad aš pasirodo gimiau dviem savaitėmis ankščiau – neišnešiotas.

Pirma informacija apmąstymams. Jeigu  aš būčiau gimęs keliom savaitėm vėliau, jau būčiau užsispyręs avinas, o dabar kas aš?.. Žuvis su dviem galvom, ir nežinau į kurią pusę plaukti.
Jeigu ta informacija būtų teisinga – neviešinčiau, net slapyvardžiu pasirašęs. Tėvų pagailėčiau. Pasirodo minėta VBS
(Viena boba sakė) agentūros atstovė teigė, jog tikrasis mano tėvas, legendinio pilietinio karo didvyrio sunūs, tarnavęs Ruklos kariniame dalinyje desantininku. Gaila, nežinojau to prie ankstesnės santvarkos, būtų kai kas su manimi mandagesnis.

Žinojau, mano gyvenimas – margas kaip genys. Turbūt, dar nepakankamai margas!!! Nuo antros klasės, aš vaikų kolonijų auklėtinis. Vogiau parduotuvėse saldainius, mokykloje parkerius, keikiausi kaip suaugęs ir dainuodavau šlykščias dainuškas, šokiruodamas padorias moteris.

Šiek tiek paaugęs surimtėjau, pradėjau domėtis silpnąja lytimi. Dėl manęs nusiskandino nėščia devintokė. Dešimtoj klasėje girtas susigavau venerinę ligą. Vėliau mane pasodino į kalėjimą, kur kompleksiškai gydė nuo alkoholizmo ir narkomanijos. Nebaigęs mokyklos, išvažiavau ar tai į Sibirą, ar tai į  Vidurinę Azija. Sugavo mane prie Isyk – Kulio ežero, renkanti kanapių sėklas su malūnsparniu, ir nuvežė į armija. Iš armijos mane komisuotą, kaip psichinį ligonį, atvežė praporščikas kuriam nukandau dalį ausies. Dalį ausies palikau, kad ir jo nekomisuotų.
Dabar  klastingai vaidinu padorų, vos ne šventą žmogų, bet tuoj visą bjaurastis paaiškės ir iškils į viršų, nes  manęs jau intensyviai ieško visą LNK laidos ”Atleisk” filmavimo grupė ir penki vaikai priedo. Laida “ Atleisk” žada manęs nebausti, bet jau palikti našlaičiais vaikai – tai be abejo, paskaičiuos likusius šonkaulius.

Štai tada visa visuomenė ir sužinos, koks šlykštus mano moralinis veidas. Paaiškės ir daugiau labai negražiu dalykų ir nusikaltimų, jeigu žmogus, kuriam aiškiai simpatizuoja padorios moteris, nekreipia į jas jokio dėmesio.

Sumišęs ir perpykęs taip ir neišsiaiškinau, kuri iš judviejų tą informaciją sukūrė, ir kurį simpatizuoja. Galgi abi!.. Tai visiškai nebloga žinia. Žinote, kartais bloga reputacija, anaiptol nėra blogas dalykas. Nesuprantu, kodėl ją taip mūsų politikai, atseit, saugo.  O su tuo, naujuoju savo “Aš”, dar turėsiu darbo kol apsiprasiu. Jeigu velnias neišduos, tai ir kiaulės nesuės, – kaip sakydavo mano tariamas senelis su papacha.