7. Durnių (kvailių) namai kaip prabanga

  Kažkas mane išgirdo, bet – kas?
  Spėliojant reikėtų belsti į daugybę adresų, o tikimybė, kad nė vienas jų nebus įspėtas, išlieka didelė. Taip kalbėdamas, žinoma, aplenkiu Dievą, nes nemanau, kad turiu teisę per jį rūpintis tuo, kas man rūpi. O kai jo vardą miniu, tai dažniau netyčia, iš įpratimo. Nemanau, beje, kad dar kas taip dažnai be reikalo yra minimas, kaip jis, Visagalis, nepaisant bažnyčios grasinimų nuodėme, esą, „netark Viešpaties vardo be reikalo“. Tačiau šį kartą kitokios išeities lyg ir nėra, kaip šauktis jo į pagalbą. Taigi  laikas sustojo. Taip, taip. Ne laikrodžiai, o laikas sustojo, bet tuoj  pat prašyti jo pagalbos, regisi netgi nerimta, nes  šiąja  prasme jaučiuosi plikas kaip tilvikas - be jokios patirties, be žinojimo gerai ar negerai, kad taip atsitiko.
    Po to, kai „užsilikau“ čia, erdvėje, įslydusioje po užmerktų akių vokais,  man nebuvo negerai. Laiko reikalai nerūpėjo, tačiau tai, kas apie jį žinota, niekur nenudingę. Jau suspėjau ne kartą pasidžiaugti sparčiai  atsinaujinančios atminties atgaiva. Ir, atrodo, regimai, kaip mielių gavusi pyrago tešla, neįtakojamas jokių kitokių užmačių, bręsta poreikis, kai tiesiog  vardan šventos  teisybės liudysiu (pirmiausia gal pats sau), kad, Pranuci, ar žinai, ar bent suvoki, kad iki šiol dar niekuomet tiek daug netekę atsiminti. Ir tai paprasta, visai nesunku. Ir iš tikrųjų, jau dabar man nesunku atsimint bent kai kuriuos dalykus, tarkim, kai kurias visatas, kurios  atrodytų, niekuomet man nebuvo žinomos nei iš arti, nei iš toli, nei iš sapnų ar kaip kitaip.  Vien todėl jau, Viešpatie, kas sako,  kad tavęs nėra? Taip, taip, MAN ČIA GERA  IR TURTINGA, ir ne tik todėl, kad taip sočiai suviešėjusi atmintis. Ne tik. Tik dabar ryžtuosi parodyti ir į savo akis. Jose irgi stebuklai telkiasi. Nesvarbu, kad nepalieku jų be akinių; bėda tik, kad dar nesugebu  kažkaip įtikinamiau pasakyti, kaip toli  jos įžvelgia. Lyg atrodytų, panūdusios palenktyniauti su besiplečiančia Visata. Ir todėl,  Dieve, kaip man nepatikėti, kad ir aš, Žmogus, sukurtas pagal tavo paveikslą - tą Didįjį, Dvasinį, kuris veidrodžiais neatspindimas. Manau, kad  tokia tikrovė irgi ne dėl nieko, ji labai esminga ir netgi reiškia, kad tikėti yra sunkiau negu žinoti.
  Kvaila.
  Neginčiju. Juo labiau, kad jau ir anksčiau į save  esu parodęs, tiesa, norėdamas, kad kiti negirdėtų, jog man net nereikia, kad kažkas rūpintųsi durnių namais. Iš kur jie, kaip atsiradę, dar nežinau, bet jie yra, juos turiu savyje kaip nuosavybę. Tai mano nemenkas turtas. Prabanga.
???
  Taip,  betgi nemanau, kad tai yra priežastis dėl kurios  laikas stabdytųsi. O ne, taip nemanau, bet užtat gerai  atsimenu, kaip pajautos sukrunta  taip, kad patikėjau ir  tikiu, kad kažkas mane išgirsta. Kad ir per durnių namus. Ne, ne, jų nepeikiau, jų nesišalinau, bet kad juose savęs  reikėtų pasidairyti, irgi nemaniau, o girdžiu gi:

Lengviau nepatikėt, kad Visata
iš taško singuliarinio
į būtį mums atitekėjo,
negu kad taškas singuliarinis -
iš nieko.

Ir vis dėlto,
ar atskirtis tokia
aukščiau už pajautas per dvasią -
neprivalau, tiesiog neprivalau
paniekinti savęs kūrėjo.

  Tačiau štai prireikia parašyti esamą datą, o jos lyg nebūtų, niekaip neįstengiu atsiminti; galvoje ji vis ta pati, kaip čia atsiradęs. Ėjau prie kalendoriaus,  tačiau ir kalendoriuje kaip galvoje: 2020 -10-25 Negi? 
  Dar kartą pasitikrinu atmintį. Ir – ką? Tarsi neatsimindamas, o skaitydamas iš teksto matau ir žinau kaip pelėda Raistė rodė:
  „Datoje sutilpę trys nuliai ir trys dvejetai. Te jie ir pasiliks Aukščiausiojo sargyboje. Likusius skaičiukus,  būtent 1 ir 5 suglausk į skaičių 15 ir pasilik sau kaip  lauknešėlį. Iš jo gerk, ir valgyk. Ten ir vanduo, ir duona, ten dar ir prakaito nemažai, kurio žmogui nevalia neišprakaituoti“.
  Mielas. Gražu. Geriau nereik. Kaip papriekaištausi už tokią atmintį? Tačiau DABAR tokį aiškumą man rodo ne tik atmintis, bet ir akys, rega. Ir ką pasakyti? Kad moteris pagimdė dvynius nuo skirtingų vyrų? Ar ir taip būna?
  Niekas man neatsako, tačiau vistiek žinau:
  - Būna, Pranuci, būna, kai ir trynukus nuo skirtingų vyrų pagimdo. Juk tai MOOOTERIS. Ir to niekuomet nereik užmiršti.