Epifanija No 1

Tą vasarą mes nusileidome į savo asmeninius pragarus. Mūsų žingsniai, lengvi ir išduodantys pakylėtą dvasią, aidėjo jos širdies skliautuose ir jos mintyse radosi vis daugiau vietos. Po švininiu dangum! gęstantys vidurvasario laužai atiduodavo dvasią ir ėmė atrodyti, jog skliautas, tas ažūrinis nuo represijų ir ūmių prislėgimų apsunkęs dangtis (durys į rojų, nors knygose kalbama, jog žmogaus sukurtas artificialinis rojus jam vis arčiau širdies) tuoj prasivers, tuoj ir tik man, kiekvieną minutę vis arčiau ir arčiau, tas nervus deginantis laukimas! Ir mes ten matėme miestus, besistebinti tauta, ir mes ten matėme šviesas ir reginius, sielos reginių tauta, ir mes ten matėme įvairovę gatvėse, mylinti ir žmogiška širdis.  Jos batelių į grindinį aidas skambėjo po aikštes; smulkmeniškas pavydas ir sielą suspaudžiantis juodas nuspėjimas - ji prie veidrodžio, užsisvajosiu žvilgsniu save gosliai nužiūrinėja, tas žvilgsnis droviai nusigręš šiek tiek vėliau, kai makiažas nespėjęs nudžiūti ant šiaip jau tauraus veido trauks į save amžių karo nugludintus vyriškus žvilgsnius. Tačiau dabar ji ten, idėja, kontempliuojama paniurusio ir reakcingo proto. Ir mes nusileidom po žemėm, ištirti aukso paslapties; ir mes pakilom į vaiskų dangų, patirti ir galbūt mylėt. Aš patapau ironiškas, po vasario dangum, aš patapau skeptiškas, ir prieš mano akis atsivėrė Ir mano ausims atsivėrė lietaus iš tolimos šalies atnešti žodžiais, kuriais jis mielai dalinosi su vėju, tas saldus kuždesys! Praėjo savaitė, septynios dienos praėjo. Tai tik dar vienas dar - Ir tai tik daina be pabaigos. Gyvenimas, nevertas gyventi, ir vis dėlto tai dar gyvenimas! Medžiai, nuošalėj nuo visų, teigiantys kažką mėnesienai ir mėnulis! Tas šviesus patriarchas! Tai tavo valia aš keliauju toliau nuo patyrimų, suraukęs nosį nusisuku nuo vilties - bet tai dar gyvenimas ir viltis padirbinama, reikia tik žinoti kur ir už kiek. Pereisiu dar truputėlį po miestą pasiklausyti jos balso, atsklindančio iš visų kerčių ir kertelių, dar kartą atversiu krutinę fikciniam siaubui - ir jei nervai laikys, vietoj eilinio saldaus prasimanymo - galutinė idėja, aprėpiantį viską ir užbaigianti viską, stoty traukinių ant savadautojo kelių - burna įsiskverbianti ir atsiduodanti - virpteli kartą rainelės akių, ir kartą ir kitą, tokia idėja! ir nieko saldžiau, kaip stebėti kaip svetimas protas ją visą gosliai sutraukia. Nelaimė priverčia išrasti ir kurti, o kartus malonume! žengiąs lengvai pakylėta dvasia - po švininiu dangum, nusileidę į pragarus, mes patyriame savo asmeninį skausmą. Ir ji, jau anapus už veidrodžio!