Vėjas

Baltų mitologijoje Vėjas – visatos kūrėjas

Jis veržias trobon pro duris,
mosteli baltu sparnu,
jei ant palangės randa aukojamą jam avižinį kisielių*,
skersvėjį kviečia, kuris 
vieną iš jo sūnų
pakeistų prie durų, ženklą taikos – vėliavą baltą iškėlusį.

Valosi plunksna snapą, –
rankų jam nereikia,
prieš valgį savo sūnums seka pasaką apie sparnuotą kalną,
obelį aukso lapais,
vėjams atsparią ir veikia
ramiai, kol štilis sąmonėj, – turi paskelbti sūnums – kam skalnas.

Šiaurys, Rytmetinis, Vakaris
kelia nuo suolo brolį Pietinį,
tėvas liudija – ko tik nedaręs, bet motina jų po milžinu akmeniu*…
Vėjo vaikai suglumę tariasi, –
jau suaugę atlikti žygdarbį, imasi
tėvui padėti išpūsti iš Žemės motiną milžinę, atmena,

kaip juos skraidino į kelią,
kaip vėjams priklausė tai,
ką žmogus iš malūno rankų išplėšė, kaip stengėsi jų nepalikti
ir pūsdavo šiltą lopšinę prieš tėvo valią,
kaip laimino juos šventai
tikėti – su vėtrungėm žema derėtis, turit visi atrast savo kryptį.

Pusto dangų vėjai paklaikę,
kelia sūnūs motiną, bunda audra,
tėvas sparnais parėmęs milžiną akmenį, tuoj stichijų valdovę išvys,
bet iš džiaugsmo akmens neišlaiko…
Žūsta motina antrąkart, žūsta ir sūnūs staiga,
žemei prarijus šeimą, į keturias svieto šalis plyšta Vėjo širdis.

Dabar, po žiemos darbų parėjęs,
trankosi po pasaulį tūždamas Vėjas,
ieško savo šeimos, o neradęs, rauna medžius, namą į namą tranko
Rytuos, Vakaruos, niekur nespėjantis
talžo žemę – kur sūnūs, žmona, kas girdėjęs,
ir taupo jėgas, įkvėpdamas plaučiuosna žmogų malūno rankom.

* Vėjas – antgamtinė sparnuota būtybė, bekojis, berankis, atidarantis duris, besibeldžiantis į langus, besiprašantis į vidų. Jam buvo aukojamos aukos, pastatant ant lango avižinio kisieliaus.  
Legenda. Vėjas vedė gražią žmoną, su kuria sugyveno tris sūnus. Kai visi sūnūs suaugo ir jau pajėgė smarkiai pūsti, Vėjas tarė: „Jus visus pagimdžiau aš su savo žmona, kuri taip pat buvo milžinė ir panaši į kitas moteris. Kai buvote maži, ją ištiko nelaimė – prislėgė šitas milžinas akmuo. Išvaduokime ją, atvertę tą akmenį! “ Visi Vėjo sūnūs ir jis pats ėmė versti akmenį. Atvertę akmenį, vaikai puolė gelbėti motiną, o tėvui paliko milžiną akmenį laikyti. Tėvas neišlaikė akmens, ir šis krito su didžiausiu trenksmu į savo senąją vietą. Žuvo motina ir sūnūs. Liko tik vienas Vėjas, todėl dabar jis turi daug darbuotis: bėgioja po visas pasaulio šalis ir iš ten pučia. Kai Vėjas išvaduos savo vaikus iš po to milžino akmens ir visi papūs kartu, tuomet ateis žmonijai paskutinė gyvenimo valanda, nes viskas bus iškelta į padanges ir išblaškyta po plačiausiąją erdvę.