Plagijuojant Dostojevskį

Maša gulėjo ant stalo
Gal ne taip turėjau pradėti šį pasakojimą

Tai tiesiog vieno stalo istorija
Primenanti tūkstančius kitų stalų
O kartu yra vienintelė nepakartojama
Tvirtas ąžuolo medis
Bočelio rankom darytas
Kursai be vinių ręsdavo
Namus ir inkilus

Prie jo tiek sėdėta valgyta gerta

Abu ten po pūdą druskos
Išdažėm su garuojančiom bulvėm
Nuo jų nuplėšę lupenas
Kaip paskutines elgetų drapanas

Prie to paties stalo mano tėvas
Ruošdavo pamokas
Aš irgi
Kartais

Pildydavau pratybų sąsiuvinius
Nežinau kam ruošiausi
Karui gyvenimui taikai

Visų šių dalykų
Taip ir nesugebėjau išmokti

Vertingiausios pamokos buvo
Dalyba iš duonos
Žuvies ir vyno
Daugyba kaip reikia pagausinti vaišes
Vandens mokelių perkeitimas į svaigų
Aronijų vyną

Kūčiavodavom čia balta staltiesę nukloję paviršių
Traukdavom šiaudus
Juokaudavom kad skęstančiųjų gelbėjimas
Yra pačių skęstančiųjų reikalas
Bet pabelsdavom dėl viso pikto

Kalėdaitį dalydavom baltą vėlių duonelę
Nors dabar Kristaus kūno valgydamas
Kartais primena kanibalizmo aktą
Didelį dvasinį alkį kurio
Nepasotina pamokslai ir šventosios knygos
Šventųjų gyvenimai nejaudina
Kaip turėtų
Tiesa su laiku ir juos pamažu pakeitė
Žurnalo „Žmonės“ prenumerata

Pernelyg žmogiška bet nežmoniška
Štai
Maša guli ant stalo

Nuoga
Apdėta vynuogėmis ir mandarinių skiltelėmis
Ananasų griežinėliais
Sūrio gabaliukais alyvuogėmis
Kupinas punčo yra
Josios bambos baseinas

Kiekvienas nedrąsiai prieina
Paima po gabalėlį
Nuo veido krūtų nuo pilvo baltų
Tarsi niekada saulės nemačiusių šlaunų 
Vis labiau ir labiau apnuogindamas kūną

Maša guli ant stalo
O aš
...
Aš sugebu tik raudoti
Pro ašaras klausdamas kas drįso
Į mirusiųjų namus
Atnešti gyvų gėlių puokštę