iš už kampo žiema lyg šuo
šliaužia žiūrėdamas į akis
ieško sniego baltumo atspindžio
užsimerkiu
kambary kur baltai uždangstyti baldai
nuo paveikslo nutraukiu paklodę
atsisėdu priešais
su pavadžiu
atidarau langą gaiviam vėjo gūsiui
išmetu degtukus o už durų
subrazda
šuns nąsruose degtukų dėžutė
jis lapatuoja ausim
ir šypsosi
išmetu baldų apdangalus
abu laukiam žiemos
šuo lapnoja per paveikslą
nesąmonė tas atšilimas galvoju
kam tiek malkų priskaldžiau
tylus aū uždega židinį ir garuoja
garuojam gaurais oda baldais
skambutis į duris
žiema ant durų skambučio tupi
mažytė kaip musė
pilka vos matoma
o kambary jau penkios afrikos
aš šuo musė židinys ir
baltas paveikslas