laiko glamonės
šaltos kaip plienas
nejauku
nors
į kitą pasaulį
vis
dar nešaukia
mano drauge
vėjo gūsi
nelengva būti
pavargusiu keliautoju
nekviestu svečiu
visą naktį
nuo vėjo
raukšlėjosi vanduo
paryčiui
gluosnio šakos
išglostė mano veidą
tampria vilties šviesa


neberijus












