Rudeninė

Ji matavos pavasario vėsą,
Basom kojom išbraidė jo tiesą,
Bet jai tiko laukimas ir kas slypi po juo – 
Jai vienintelei tiko ruduo.

Savo lūpomis žiemą bučiavo,
Gėrė šerkšną, kalėdas dainavo,
Bet sustingę ledai nejudėjo dėl to – 
Jai vienintelis tiko ruduo.

Su kometomis nardė po dangų
Ir miegojo prie atviro lango,
Kūrė laužą ir vasarai šoko prie jo – 
Bet nerimo širdis: kur ruduo?

Ji nubudo vidurnaktį tamsų
Vėtros talžė ir žemę, ir dangų,
Siautė lietūs ir meiliai ją lepino tuo – 
Ji gyveno tada, kai ruduo.