rūkas

ei
nu
per
tiltą
slysta
žvilgsnis
melsva bure
visai po kojomis
riša jūreivišką mazgą
vėjas prisirišdamas ir mane
išgeriu jį iš tavo smakro duobutės
nutyla jo plakimasis kaip ir mano nerimas
k
a
d
m
e
s
vėl neišdrįsime kalbėtis kai staiga geliantis viduržiemio vanduo 
gerklėse suriša kalbėjimą ir jau nebeteks nieko ištart įvardint
kodėl skęstame kajutėj jei štilis ir nieko nebijom o šalia ūkia
didžiulis laivas mes mojuojame jam pro liuką kai ant kranto
žvejas lankstydamas bures šaukia kas išdrįso trikdyti tylą
mes imam juoktis nes nieko visai nematyti tik girdim
kaip ant keliamo inkaro jaukiai rangosi rūkas