Rašyk
Eilės (74219)
Fantastika (2201)
Esė (1500)
Proza (10536)
Vaikams (2509)
Slam (49)
English (1135)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

1. Jos vardas Raistė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


    Atsimenu. Taip, taip, atsimenu. O Viešpatie, ačiū Tau ir prašau –  nemanyk, kad miniu Tavo vardą be reikalo. Neneršęs nei užrašuose, nei kalendoriuose, nei iš kitur išgirdęs, o atsimenu, per savo galvą sužinau, kad vakar buvo subatėlė ir saulė tekėjo valanda anksčiau. Kaip nepasidžiaugti, kaip nepaminėti man tavo vardo, Viešpatie, jeigu sugebu atsiminti. Neįtikėtina, bet atsimenu.
  O gal dar užsimirš? Kad ir po pusvalandžio, kad ir po valandos, –  braunasi į smegenis pamanymas, tačiau jeigu ir taip, negi lauksi, kol į burną suskridę kepti karveliai išskris atgal.   
***
  Dar neišsibudinęs keliausi iš patalo ir tegu netyčia, bet smagu žinoti, kad pajautos sugeba kažkaip įsėlinti į kaukolę ir iš jos it iš seimo tribūnos paraginti nuveikti darbus, kuriuos ne kartą asmeniškai pripažinęs kaip man neįveikiamus, liaudiškai tariant – gražus dangus, Pranuci, bet ne tau. Nors ir kaip  gražiai, meiliai juos mintimis apglostau, tačiau jie nelyg užkeikti – nė krust. Ir atminties reikalai irgi – nė krust. O pajautos? Jos geba ir, regis, mėgsta mane palepinti.
    – Ogi, Pranuci, kodėl tau, būnat tokioje sveikatoje, neišėjus su Kalėdų sveikinimais jau dabar. Na taip, žingsneliai drabni, tačiau kai jų daug, dar ir pėsčiojo kelionėmis suspėtum apvaikščioti visas savo gyvenimo Kalėdas.  Girdi, Pranuci? O jeigu girdi, ar supranti, ką tau kalbama?
  – Te tik pabando neišgirsti. Te tik pabando nesuprasti, – išgirstu primirštą pelėdos balsą. Tos, Raistės vardu, kurios kitaip nepamatau, o tik erdvėje, įsispietusioje po užmerktų akių vokais. Bandymai pamatyti ją kitur ir kitaip – ne kažin kaip sėkmingi, tačiau po kurio laiko supratau, jog tai  – tik į gera: taip ne tik gerokai paįvairinamas gyvenimas, bet ir mane patį ugdo netapatų tam, kurį matau veidrodyje. O varge, varge, ar kada būčiau drįsęs pasakyti, jog neteisinga, kad ir nosimi bakstelėjus į veidrodį, rodyti ir sakyti, kad ten aš. Ne, ne, ten  manęs nebūna. Kaip ir pelėdos Raistės – ne. Protingiau jos ieškoti po užmerktų aklių vokais. Ir nors  nėra, kas galėtų liudyti, kad tokiose paieškose užtrukęs daug metų, o ir pats ne kartą pripažinęs, kad jos tuščios, bet – ne, ir dargi oi kaip – NE! Nebuvo, kad taip atkakliai ieškodamas, ko nors nesurasčiau. Ne šiaip gi ir erdvę, įsispietusią po užmerktų akių vokais, vadinu jos, pelėdos Raistės vardu, nors žinau, jaučiu, kad ji ir mano. Man nesinori  samprotauti, kodėl taip atsitikę, nes kvaila ieškoti akinių, kuomet jie užkelti ant akių. Per Raistę, per jos paieškas, per pačios erdvės pažinimą sužinojau daug reikšmių – kad ir veidrodžiai negeba manęs sutalpinti į atvaizdą. Beje, kažin, ar jie šioje erdvėje yra. Tokių nematęs. Nebent visi jie nuspalvinti tamsumos spalva, kaip ir visa erdvė.
  – Raiste, kur tu?
  Nelaukiu, kad atsilieps, bet – o jeigu?..
  Kaip  kiemo vartus užkeliu vokus ant akių ir... gera  man čia. Erdvės  daugiau negu bažnyčioje. Ji neužgriozta. Raistės nesimato. Gal netgi nėra jos čia, o tai, kad išgirsti ją per balsą, per kalbą, per giesmę ar dainą, nereiškia, kad ir ji su visa fizionomija kažkur Čia. Netikras, kad ji Čia pasilikau  ir per užtrukusi su ją pašnekesį, ne kiek, beje,  nesuabejojęs, kad pats pašnekesys būtent su ja.
*****
    – Turbūt dar neužmiršai, kad Dievas myli trejybę, – prašneko jos balsas iš ten, kur, atrodytų, specialiai įrengtoje patalpoj ant kreivų medžio šakų, imituojančių kojas, pritaisytas kalendorius su atverstu 2020 -10-25 lapeliu.  Regėjosi, kad tik dėl to jis čia ir atsiradęs, kad  neužsimirštų ir nereikėtų klaidžioti po laiką kaip po mišką. Pabandžiau  atsiminti, ar kada jį anksčiau matęs, tačiau nei tolima, nei artima atmintis neatsiliepė.
  – Žiūrėk, matyk, skaičiuok, Pranuci. Datoje sutilpę trys nuliai ir trys dvejetai. Regi? – pakalbėjo Raistė ir paakino: –  Trys nuliai ir trys dvejetai. Te jie ir pasiliks  Aukščiausiojo sargyboje. Likusius skaičiukus gi,  būtent  vienetą [1] ir penketą [5] suglausk. Sakau „suglausk“ [15], o ne „sudėk“  ir pasilik sau kaip  tau pasiųstą  lauknešėlį. Iš jo ir gerk, ir  valgyk. Ten ir vanduo, ir duona, ten dar ir prakaito nemažai, kurio žmogui nevalia neišprakaituoti, – kalbėjo Raistė, o man ją girdint darėsi nejauku suvokiant, kad aš ne sapnuoju, o atsiradęs toje kasdienybėje, kuri netikėtai užklupusi, išnyksta vėlgi taip, kad atrodo, jog ką tik sugrįžęs iš ten, kur alų, midų geriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.  Ir kaip atsiminti, kur taip uliota, būta, kokį adresą užrašyti? O širdis sąla, sąla, o tūkstančiai pajautų nubudę. Kaip visą tai apreikšti?
  Atsiliepiau  jai žodžiais, kurie ne kaip tiko į temą, bet.. taip jau būta.
  – Buvo toks laikas, kai sąžiningai maniau, jog nakties paukštis esi, Raiste, bet dabar taip nemanau. Tai, ko negeba įžvelgti akys, įžvelgia protas, pajautos. Ir tikra, kad Bobų vasara užsitęsė ir tai reiškia, kad matriarchatas grįžta atgal. Štai ir pamąstau, ar ne per tave, a? Beje, labas rytas.
  – Khm, – kimtelėjo ji. – Sakai, matriarchatas grįžta. Maniau, kad tu jau nutilęs, bet dar ne, – atsiliepė ji.  Per pajautą jaučiau, kaip pasikrapščiusi susirado nemenką skiautę popieriaus ir, apglosčiusi akimis savo paveikslą jame, skrendančia zyle pasiuntė man.
    – Išėmiau iš veidrodžio. Jau netikėjau, kad toks darbas pavyks ir, prašau – gražu pažiūrėti, bet žinoti, kad toks darbas pavyko – dar šauniau. Čia  tau, Pranuci. Ne dėl to, kad bent retkarčiais žvilgterėtum kaip atrodau paveikslėlyje, o todėl, kad neužsimirštų, kiek daug dalykų mumyse sutilpę, bet iki šiol didžioji dauguma jų dar vis ne  mūsų. Ir todėl, pasak Viešpaties,  palikime „mirusiems  laidoti savo numirėlius“, o mums  dar per anksti deginti sau žvakes.
  – Geriau prie Kūčių stalo...
  – Taip, Pranuci. Geriau  prie Kūčių stalo. Aš tave suprantu, – atsiliepė ji ir taip jaukiai, sakytum, kaip saulės spindulių pluoštelis nusijuokė į širdį, jog atrodė, kad gebu ne tik drabniais žingsneliais iškloti savo kelią iki Šklėrių raisto, bet dargi, sumojęs jauno pelėdos sparnais, pakilti  aukštai  viršum  jo ir nuskristi ten, Šklėriuose, kur mudviejų namai. Ten pirmą kartą ją sutikau. Ėmiau kaip nuo kryžiaus ir kone per aštuonis  dešimtmečius nešu į prisikėlimą...
2020-10-31 21:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-05 20:18
Laila
Gražus pasakojimas, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-03 22:38
Kriso_Hare
atsidarau, kad paskaityčiau pagaliau prozos (!), o čia - negeri dalykai, - apkalbos. Tai yra netiesa. Ir tai tyčinis veiksmas. Tikslas numanomas: "neturiu ką veikt, einu velnienės virti". Nedalyvaukit tame. Nes Jus skaudins...
Apie kūrinį...
Yra mistikos? Yra. Ir nėra. Mistiška datos dėlionė, lyg remiamasi trejybe ("Dievas mėgsta Trejybę"), tačiau iškoduoti datos išardymą nepavyko... Gal atėjo metas, kai pasaulio kalendorius netenka reikšmės ir imame susivokti tik per vidinį balsą: ką sako vidinis, tą sako ir Dievas... Taip žmogus nurimsta savo tiesoje ir gyvenimas sukruta pirmyn:) Stipri pabaiga, patvirtinanti suvoktą: Juk Raistė nuo vaikystės su manim. Kas yra Raistė? - klausiau ir klausiau... Vidinė pajauta, minties raitymas, išminties rinkimas. Dvasia. Vidinis , kuris po vokais, nepažinus kitiems. Dabar ši erdvė švinta. P.s. tai yra tekstas, kuriam reikia susikaupimo (kalbu apie save tik:)). Ir tai jau kitoks formatas, nei "Eilių" skyriuje. Nesijauskite vienišas... Raistė - reali juk.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-03 06:46
Pranas
Taip, Karantinai, tai tas pats daiktas, kurį Kriso Harė pasiuntė į nenaudojamų daiktų sandėlį, bet dėl to nesidžiauk. Jis niekuomet  nepriklausę antstolių sistemos įrankiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-03 03:08
karantinas
Čia tas daiktas, kurį Kriso Harė pasiuntė į nebenaudojamų daiktų sandėlį? Siaubas kažkoks...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-02 02:08
užkaboris
Patikslinu, irgi nežinojau "старость не в радость" viena raidė, o skirtumėlis yra. Šiokis tokis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-01 17:56
Atėja
Koks gražus pelėdos vardas, koks mielas pasakojimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-01 14:33
užkaboris
Aš neskirsiu balų, bala nematė jų, tik pasakysiu, kad per intonacijas pamirštu turinį, lyg prieš miegą pasaka vaikui, bet jei po skaitymo kažkaip geriau pasidaro, gal to ir užtenka. Ne visada.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-01 10:43
ONYX
Jus kajp kialradis stulpas kaip švėso abialiskas šytoj litiraturinėj darkikloj
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-10-31 23:45
gogo
kartas nuo karto man vis tenka pasišlykštėti tokiais vaizdais ir nusakymais kaip kad kepti karveliai įskridę
proburn ir lekią atgal
skirsiu aukštą balą - 4  ir nebskaitysiu taliau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą