Kalbos placebas

Paprastas kaip tyla, kaip pauzė – pasaulis, pilnas
nuolat gimstančių ir vėl numirštančių tekstų,
kuriuos kuriame, nors visi jau sukurti
vakar ar rytoj, ištarti nekūniškai,
toje pauzėje kvėpuoja mumis,
pasitiki, naiviai klausia:
ar žinai kas tu?
Ir tuomet…

blyksteli ašmens
krinta raidės it vilna
mūsų pačių peilių liesta
glaudžiasi į istorijos akmenis
į jais grįstus sintaksių labirintus
tuomet trupame ir mes nuo tikėjimo
kalbos paukščiais nuo katedros piliastrų
trupame į kruvinus visaryjančius vilko nasrus 
nubyrančiom priesaikom nuo gipsinių skulptūrų  
neatsparių amžių pulsui ir kaip benorėtume
kad visa abėcėlė būtų nedaloma ir stipri
randame vien atspindžius vaidilučių
stalo kalno prieigose per lietų
kuždančius gyvenimą kad
viskas tap paprasta
kaip nuo a iki ž
išsitaškant

Susitapatinu su prokalbe ir šviesa apgaubia galvą.
Geriu tyloje skambančius, tolstančius žodžius,
Jaučiu, kaip artėja visų kalbų pastūmėti
link manęs, tavęs, kuo bebūtume.
Jie nėra savaime banalūs –
visų kalbų deimantai,
perrėžę erdvę.
Bet kartais…

sprogsta sekundė
išsitaško šimtmečiais
neuronai raidžių ir kirvių
kertančių tonus ar priegaides
kieno ši kalba amžinoje agonijoje
žemėj ir žvaigždėlapiuos neišmatuota
skelbianti savo archaiškumo priedermes
išsikleipęs danguj darinys primatas šnypščia
saikdindamas būti su skafandrais ar kaukėmis
linguojančiom galvom pasaulių vandenyne
kas liks po čiurlioniškų mūsų procesijų
kol nudelbę žvilgsnį nešame žvakę
iš viršaus vien griuvenų aidas
liejas plynviečių simfonija
į neoninę reklamą kad
garbintume kalbos
placebą

Ar atleisime sau nutolimus nuo minties ir žodžio,
amžino, kol nepradedam jo genėti kirvukais,  
laikino it driežo uodega, plakanti akmenį.
Juk tai gali būt visiškai paprasta…
Niekas nesuteiks gyvenimo
dar vieno tikrai meilei,
tad ištarkime žodį.
Žodį kaip save.