Rudenėlis į svečius

Tai gražumas rudenėlio!
Tai margumas jo spalvų!
Klevas ryškiai raudonuoja,
Beržas jau geltonas, žiū!

O kaštonas išdykauja –
Mėto branduolius rudus.
Aš skubu jų prisirinkti,
Jei nespėsiu – dar sudžius.

Ten, upelyje – linksmybės –
Antys krykščia, lyg vaikai.
Pasipurto ir panyra,
Tik pasturgalius matai.

Šuo, toks didelis, tipena,
Pavadėlis laiko jį.
„Ach“, galvoja, „kad ir man taip
Pasiturkšti vandeny“.

Varnai vaizdas šis nė motais,
Rūpesčių jai per akis:
Kur nugriebti skalsų kasnį,
Apkarksėti, jei kas lįs.

O hortenzijų žiedynai
Šviečia ryškiai raudonai.
Dar ir ružavos rožytės
Žydi kvepiančiais žiedais.

Rudenėlis mina taką –
Atkeliauja į svečius.
Kloja kilimą geltoną –
Vabalėliai nepražus.

Nesušals nei medžių šaknys,
Nei krūmynų, nei gėlių.
Rudenėlio kilimėlis
Juos apsaugos nuo šalnų.