Kaip mano proto brolį paveikė karantinas, o mane jo ištarti žodžiai.

Tamsa, akų vokus spaudžianti tamsa, tamsa masažuojanti
akių obuolius.
Aš turėjau tik vieną, prašymą, todėl, žmogui-paštininkui
stovinčiam ant kauko laiptų su skrybėle nulipdyta iš ožio piene
mirkyto tualetinio popieriaus, lyg niekur nieko pasakiau:

-Tark žodį, Prelegente. - Į ką šis proto galiūnas atsakė:
- Gervės skrenda aukštai, visos virtine keliolika aukštų
viena virš kitos, sakytum valtis plauktų vertikaliai,
vos ne vos kliudydama nendres. Joms šiurenant
siurblio lemputė dulkių sūkuryje  mirksi vis ryškiau, bet,
sėdėdamas ir žiūrėdamas į elektroninio laikrodžio skaičius,
aš markstausi bijodamas apakti ir manau,
jog per didelis laiko šuolis - braukytis tualetiniu popieriumi.

Visos namo durys buvo praviros. Vienintelis šviesus kambarys
buvo mikrobangė, bet negalėjau rasti jos rankenėlės. Nors buvo tamsu,
aš mačiau, kad per šį nei ilgą, nei trumpą, bet nenusakomą laiko tarpsnį
veidrodžiai ne tik kelis kartus apsisuko kambariuose, taip pat aplink namą,
bet ir aplink savo ašį. o paštininkas, nulipęs nuo laiptų, kažkodėl be krepšio
sėdėjo obelyje ant taburetės ir kalbėjo taip tyliai, kad jei nenorėjai užuosti
pelargonijų ar šlapimo, kuriuo rūsio kampe šlakstėsi pelės, galėjai išgirst,
ką šalia tvenkinio šnabždasi švendrai.