pju 48

purpuras.
iš ciklo patys geriausi seansai.
arčibaldas


va tas ponas kur rašo apie purpurą man irgi nepatinka
bet tam tikruose kontekstuose man patinka purpuras

visokios tragedijų deivės nežinančios kad laiko
savo pačių galvas vietoje peleninių pelenams kratyti
seniai nebedaro įspūdžio dar nuo tada kai daktaras lekteris
svečius vaišino patiekdamas jų pačių smegenis

labiausiai man patiko šypsena ji atspindėjo viską
mes visi esame bejėgiai kai atsiduriame jų rankose
metų metai nesusipratimų ir praktikos nemiklios rankos
vis miklesnės mes kaip atversti anatomijos atlasai
gulime be jėgų morfijaus sekinami

žvaigždės tekėjo virš uranijos
vaikai klinikų kieme jau buvo pametę meškeres ir rimbais gainiojo karpius
mebijaus šalis apsivijo klio kaklą

sirenos atrišinėjo vergių plaukus nuo galerų vienoje iš jų
prie stiebo buvo pririštas odisėjas
visišką tylos ir nebūties spengsmą tedrumstė
tik lengvas irklų pliaukšėjimas toks silpnas tarsi už septynių girių
už septynių marių kilimus būtų dulkinusi jauna mergelė

kotryna barškino šakute į porcelianą
terpsichorė šoko devintą šokį įsispraudusi
tarp veneros ir marso kai sapnuodamas devintąjį sapną
išgirdau daktarą tariant

- ojojoj turbūt netyčia pradūriau aortą
kraujas švirkščia fontanais bėga laukais netgi varva per smakrą

čia reikėtų patikslinti

iš tikrųjų tai aš įstačiau į burną kablį
o jo pusiau išpjautas liežuvis dar timpčiojo
dar bandė lyžčioti smakrą bandė kalbėti
tačiau nebeišgirdome nė frazės

ak atleiskite daktare... jūsų noras viską paaiškinti
yra pernelyg suprantamas tik... tik štai kas - dar keli
žodžiai
ir jūsų seilės būtų ištepusios mano chalatą

daktare... ar jūs man atleisite?