tyla

sutemų žingsniai vėlinas
tarsi aidas tyloje
aš tetrokštu panirti į vasaros guolį
iš švelnių dobiliukų

pasklis ėriukų mekenimas už paribio pievos
kurios kontūrai išsitrina kai sutemsta
kai pildosi lietūs po lašą
po skalsų atokvėpių lašą

neįveikiama  žemės trauka
prigludus prie žolės stiebelio
tarsi išpranašautas laiko pojūtis
įkritus į sapno duobę
ir užmiršus savo gyvenimo kainą

iškvepiu paukščių natas
vėl tyla
užglaistyta bet nesutepta

vėl balta dobiliena
nutolsta už mano dienos vingio
pasislepia eglių šešėliuose
ir atgimsta rasoto ryto paukščiu

mano tyla
ji nepalieka