tu nusilpai čežėdama raudonam
siūlų kamuoliukui kai obelis
pasakė jog tai kas atrodė
kaip kamuoliukas buvo
kuo tikriausias obuoliukas
jeigu aš taip apsirikčiau tai gal
rupšnočiau žolę o jeigu būčiau kalvis
tai nukalčiau horizontą
į kurį atrajočiau jonvabalius
...
norėtum triskart kartu su manim sušukti
visi kurie šiek tiek neramūs
atsisuktų
...
tu klysti
matydamas gyslas
sudėtas ant drobės
aš niekuomet neužsimirštu
...
nėra nei dienos nei laiko
nei jokių paliktų taškelių
ėriukai kuriuos kažkas
prieš užmigdamas skaičiavo
materializavosi
gulėdamas žolėje aš matau
kaip jie eina prošal
o vienas regis kad
smalsiai apžiūrinėja kojos nykštį