AiharaKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Pagal Karantino kūrinį „Antrasis sulūžusių žaislų planetos priedainis“:
„Jis išmeta 6, jūs neegzistuojantį 7. Barmenas spokso į jus,
jis mano, kad ir jūs neegzistuojate. “
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Geriausi nektarinai yra iš mano sodo. Nusipirkau pačius brangiausius mažyčius San Marzano pomidoriukus (ekologiškus!), iškrapščiau iš vieno sėklas, sukišau žemėn. Sudygo, išdygo, persodinau laukan ir pamiršau. Tik kai jau visai išbujojo, pririšau prie gerokai per mažų pagaliukų, orchidėjoms naudojamų, kad nenulūžtų. Nenulūžo, bet prie žemės prigulė. Ir gal palaisčiau porą kartų. Taip ir augo jie ten tarp išstypusių smilgų ir garšvų, vėjo prie žemės lenkiami, lietaus laistomi, vidurvasario saulės nokinami. Ir išaugo. Dar mažesni nei iš parduotuvės, bet užtat kokio saldumo! Tikri nektarinai. Net dvi saujos derliaus.
Kodėl neišeina tokiu būdu auginti kūrybos? Paimčiau kokį gerą kūrinį, perpjaučiau jo siužetinę mėsą, iškrapštyčiau idėjų sėkleles, pasėčiau jas savo sapnuose ir jos ten išdygtų atkartodamos gerųjų kūrinių siužetą, bet jau kitokios, skanesnės, man pabudus tik užrašyti beliktų. Vis sapnuoju mirusius giminaičius, o Diedukas skaniausius pasaulyje pomidorus augindavo, didžiulius, ne miniatiūrinius kaip mano, ir tikriausiai per gyvenimą neragavo nei nektarino iš Rodakinos, nei pomidoriuko iš San Marzano. Jis sėdavo pomidorus indeliuose nuo grietinės, daigindavo ant palangės pieno tetrapakuose, visi namai kvepėdavo šlapia žeme ir pomidorų lapais, atšilus persodindavo į šiltnamį, gerai patręšdavo mėšlu, pririšdavo, kad nenulūžtų ir nenulinktų, kiekvieną savaitgalį sėsdavo į traukinį ir važiuodavo dvi stoteles iki sodo, kuriame šiltamyje nuo vėjų apsaugoti augo pomidorai, eidavo pro laukus kur ganydavosi karvės, ir jei mes eidavome kartu, tai turėdavome bananų, ir karvės mielai bananų žieves sumaumodavo, tik anuomet apie ekologiją niekas nieko girdėjęs nebuvo, taigi vargšės karvutės visokiausių pesticidų su tom žievėm prisivalgydavo; šiais laikais ir šioj vikingų karalystėj taip nebūtų, mes perkame tik ekologišką pieną, o bananų neekologiškų net nebūna, tik ekologiški, kad ekologiškos karvės praeinančių vaikų galėtų būti vaišinamos tik ekologiškų bananų žievėmis.
Galbūt, jei auginčiau savo kūrinius kaip Diedukas augindavo pomidorus, juos popinčiau ir mėšlo negailėčiau, jie išaugtų milžiniški ir skanūs, kad net praėjus dešimtmečiams ragavusieji jų skonį prisimintų. Tik iš kur to mėšlo gauti? Mano likimas tikriausiai buvo nulemtas ridenant dvidešimtainį kauliuką, ant kurio devyniolikos sienų užrašyta „20“, kas vaidmenų žaidimuose reiškia „kritinė sėkmė“, na o ant paskutiniosios sienelės koks nors nelabai sėkmingas, bet ir ne tragiškas „7“ – vis geriau, nei statistinio Žemės gyventojo maksimalus „6“. Apie kitų žmonių sunkumus sužinau tik per raides, ir tik retkarčiais – iš lūpų į lūpas, ir noriu suteikti jiems savajį „20“, nors literatūriškai, nors kažkokiu būdu suteikti viltį, kad gali būti ir geriau, bet visi žinom, kieno motina yra viltis. Geriausia būtų tą kauliuką atiduoti, tačiau kaip? Jį ridena kosminiai dėsniai, kurių aš niekaip paveikti negaliu. Įsikibau raidžių, kalbančių man apie kitokius gyvenimus, esančius kažkur anapus ekrano, anapus popieriaus, ir jie man tokie pat tikri, kaip kad aš esu tikra jų veikėjams. O deivės ir dievai, prisidengę kosminiais dėsniais, ridena mūsų kauliukus ir jiems nė motais, kad kauliukai skirtingi – Parnase liejasi nektaras ir skamba juokas, žmonių likimas jiems pramoga, ir nornos, moiros ir laimos mums tiek pat tikros, kiek mes esame savojo likimo kalviai.
Aš prapjoviau „Pelenės“ siužetą, iškrapščiau Našlaitėlės, krikštamotės fėjos, princo, pamotės ir seserų sėklytes, pasėjau savo patirtyse, blogiausios iš kurių vertos nebent septyneto šešiabalėje sistemoje, patręšiau lietuviškų socialinių problemų mėšlu, ir buriu raidėmis, o gal runomis, viju siužeto ir veikėjų likimų gijas, laukdama, kol sėklytės sudygs, išbujos, taps nauju kūriniu. Bet galbūt mano patirčių žemė per skurdi, kad daigeliai nupiepę ir patys nestovi, kad veikėjų portretai skystai nuausti ir vėjas pučia kiaurai per skyles, o gal dvidešimtukas, blogiausiu atveju septintukas, nieko nežino ir neišmano apie gyvenimą esant vienetu. Gali tik apsimetinėti.
O galbūt reikia taip verpti siužeto gijas ir lemti veikėjų likimą, kaip mano Diedukas augindavo pomidorus – kantriai ir su meile. Galų gale juk rašau taip, kaip pomidorus auginu – tep lep, kas bus tas bus, dažniausiai kūriniai numiršta net žiedų nespėję užmegzti, o retas, kad ir skanus derlius, yra rezultatas ne kantraus ir su meile atlikto darbo, o nulemtas aklo kauliuko ridenimo, ant kurio visų sienelių parašyta „sėkmė“.
