AtėjaŠilko klostelių čežėjime vakaras silpsta,
Liepų medus lipnūs syvai lyg uždraustas virsmas,
Tolin žvalgaisi parimęs ir gęsta ugniakuras,
Įkvepi tylą ir gosliai lieti šilką pirštais.
Gal užsimiršęs esi, mano prieše,
Mano dienų neskaičiuotų ir gyslų artojau,
Sutemos mėlynus vaizdinius drobėje piešia,
Aš po lašais neišlyto lietaus atsistojau.
Greit nepraeis šiuo keliu vargani piligrimai,
Skausmą būties tarsi miglą prieš naktį surinkę,
Tas liūdesys, atgaila nejučiom viršų ima,
Bičių šeimynoj prieš aušrą išskris darbininkės.
Tik nebylys trečias brolis užmigo prieš rytą,
Vienišą širdį jo plakant skausmingai girdėjau,
Saulė iš miego pakirdo ir pažeme ritas,
Tas kurio laukiau, žinoki ir vėl neatėjo.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2020-08-31 10:36
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-02 17:47
žadini stiprius ir švelnius prisiminimus. prisiliesti prie gyvo šilko...5
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-02 08:15
Maceina - Poetui
Štai klausimai, mielas Bičiuli, kurie iškyla savaime pažvelgus į Tave kaip į kūrėją, pasklaidžius Tavo veikalus, pasiklausius Tavo giesmės. Jie yra sunkūs, nes poetų mūsų žemėje yra nedaug, o juos klausančių bei suprantančių žmonių dar mažiau. Bet pamėginkime įjuos atsakyti! Pamėginkime suvokti Tavą būtį, kuri kartais gal net ir Tave patį nustebina, kuri tačiau savo esme yra pati tikroji žmogiškoji būtis. Hoelderlinas sykį yra pasakęs, kad „žmogus gyvena žemėje poetiškai". Jeigu pripažinsime, kad taip iš tikro yra, tuomet poetas kaip tik bus paties žmogiškumo išraiška, išraiška to, kas kasdienybės nuo mūsų yra paslėpta, bet kas poeto būtyje apsivalo ir prašvinta. Nagrinėti poetinį būtį todėl reikš nagrinėti šį paslėptąjį žmoniškumą. Ir čia turbūt bus priežastis, kodėl poetai visais amžiais yra traukę savęspi mūsų dėmesį; kodėl mes juos laikėme ir tebelaikome pranašais, žyniais, magais, vadinasi, aukštesniais žmonėmis; aukštesniais ne dorine prasme, bet prasme ano pasislėpusio, mūsų akims pradingusio žmogiškumo, kuris prabyla jų kūriniuose, sukeldamas mumyse, kaip ir anuose Maeterlincko vaikuose, norą pasiimti mus apsupančių daiktų sielas ir eiti ieškoti Mėlynos Paukštės, tos išnykusios mūsų būties svajonės. Mes stebimės šiais žmonėmis ir laikome juos atkeliavusius iš anos tolimos šalies, kur Mėlyna Paukštė gyvena. Juk iš kurgi jie tiek daug žinotų apie aną mūsų visų pamirštą kraštą? Ir kaipgi jie galėtų mums taip gražiai apie jį papasakoti? Jie turį būti jo gyventojai. Jie turį būti jo pasiuntiniai pas mus. Poetinės tad būties sklaida, brangus Bičiuli, nėra Tavo asmeninio buvimo bei veikimo nagrinėjimas. Tai nagrinėjimas kažkokių žmogiškųjų gelmių apskritai. Tai žvilgis atgal į prarastą žmonijos kelią. Tai susimąstymas ties užtrenktais rojaus vartais, kurių raktas yra nusviestas į užkeiktas poetinės būties gelmes. Ir kai šios gelmės sujunda, kai suūžia požeminės jų srovės, tada išgirstame paskendusiųjų varpų gaudimą - aną didįjį šauksmą į savą Tėvynę, ir mes suklustame, ir pasidarome tylūs, ir statomės palapines ant šių ūžaujančių gelmių kranto, nes čia mums gera yra būti. Žemėje būti yra sunku. Bet štai poeto giesmė išvaduoja mus iš buvimo sunkumo. Ji perkelia mus į naują būties sritį. Jos paliesti mes pradedame naujai būti. Argi tad klydo Rilke, teigdamas, kad „giesmė yra buvimas?"6 Ir ar klystame mes, laikydami poetinę būtį žmogiškiausia būtimi ir jos sklaidoje regėdami kelią prieiti prie paties žmogiškojo branduolio? Poetas yra ne tik Dievo šauklys. Jis yra ir žmogaus šauklys. Ir kaip tik todėl jis šaukia žmogų, kad gieda Dievą. Jis yra Viešpaties pasiuntinys žmogui vaduoti. Jis yra aggelos pirmykšte graikiškąja šio žodžio prasme. Todėl jo būtyje žmogus ir apsireiškia kaip Dievo paveikslas; apsireiškia ryškiausiai, kiek mes jį galime paregėti šioje apgadintoje ir malonės neperkeistoje gamtinėje tikrovėje. Poetinės būties klausimas esmėje yra žmogaus klausimas. Šį klausimą iškelti yra mano laiško prasmė, mielas Bičiuli. Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-01 22:55
Varnai, regisi, kažkas negerai darosi. Betgi kas to, peršokę 30 ir daugiau, nesame patyrę?
Blogas komentaras Rodyti?
2020-09-01 10:54
užteko pirmos eilutės
kas tau pasakys, kad tai neįdomu, mažai kas, nepyk ir priimk ką prisiverčiu tau sakyti, nes tu man rūpi - gali parašyt bet ką šimtąkart geriau įdomiau turėdama tokį talentą, bet apkabinėji to talento perlais sudžiūvusią smilgą ir tikies kad visi matys joje pasaulio grožį. man irgi nepavyksta, bet bent tu pabandyk išsinerti iš to sudūlėjusio megztinio Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-31 17:42
"Gal užsimiršęs esi, mano prieše,
Mano dienų neskaičiuotų ir gyslų artojau, ... ...Saulė iš miego pakirdo ir pažeme ritas, Tas kurio laukiau, žinoki ir vėl neatėjo..." Eilėraštis skamba jautriai, kai meilės lyrikoje pavyksta sujungti atstūmimo ir prisirišimo pojūčius bei parodyti ryšį tarp šių jausmų. Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-31 11:13
Sutemos mėlynus vaizdinius drobėje piešia,
Aš po lašais neišlyto lietaus atsistojau. Bet ir kitur puiku ir gerai, per sielą, nuoširdumą ir vaizduotę su medumi. |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |