MacteAnimoKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Autorius Leila Karalaitė „Palikti įbrėžimai išklotinėse“
Mano katinas Sibulis sukūrė planą „ko ko“, kurio prisilaikydamas juda po truputį pirmyn. O tokio užmojo pagautas, užsimojau ir aš – atsakančiai iš peties padirbėti.
Taip jau atsitiko, katinas Sibulis išėjo iš namų prieš gerą pusmetį. Tokio kamikadziško elgesio nemaloniai apakintas, aš negriežiau danties, stengiaus save įkalbinėti ir nuteikti teigiamai pliusinei temperatūrai.
Kol kartą užsidėjęs rūžavą peruką ant galvos, pasakiau:
– Gana! Pakankamai išsidirbinėjai ir nesiskaitei su manimi. Tuoj pat sugrįžk namo, palaidūne Sibuli!
Klausaus ar sutreškėjusi po kojomis sausa šakelė nebus perspėjimo ženklas. Kažkur toli pradunksi traukinys su šimtu prikabintų vagonų, kurie prikimšti malkų su kaupu. Atsikabintų ir atriedėtų į kiemą – nieko prieš nepasakyčiau.
Kažkur toli dangus vaikšto be galvos, o moteris negrąžinamai pavirsta į liūtę Simbą. Nuo sunkumų tikriausiai, nuo linksmybių truputį ir neužgesintų gaisrų krūtinėje, laiko upė vėsina jos degančias pėdas.
O mano laikas įkyriai dubliuojasi. Po vidurnakčio bar bar į langą, girdžiu duslų beldimą. Prišoku kuo greičiau pažiūrėt į akis savo katinui Sibuliui. Atleidau išdaigas, iškadas, kurių apturėjau ėdrūną maitindamas vien pirktiniu maistu katinams. Kaimynai nepadegė namo, visu smarkumu nepaleido akmens į langą, o dabar drebinu rankas, mat, esu katino paliktas šeimininkas.
Atsargiai praskleidžiu naktinę užuolaidą ir žiūriu. Tamsa užsivilkusi keletą sluoksnių rūbą. Išrikiuotas žvaigždžių paradas man sumirksi ir šlovės spindulių apimtas persmelkia žvilgsniu nuo pakaušio iki smilkinių.
Akimis skubiai pamatuoju šalikeles, gyvatvorę. Sieninės vynuogių šakos lyg virvagaliai įsitempia. Be žado įtraukiu kaklą į ankštą megztinio apykaklę.
O, Švenčiausioji Mergele! Ant suolelio uždengtas balčiausiu kirpėjo peniuaru sėdi sveikas ir gyvas mano senas draugelis Diegas. Tyrinėdamas plauką po plauko, švelniai jam barzdą skuta katinas, tas pats niekam tikęs ir žemai mano akyse kritęs – katinas Sibulis.
Vos pajėgiu sukramtyti gautą naujieną. Girdžiu už nugaros alsuojantį šiurpą:
– Kiekvienas patiriame tamsos, svarbu joje neužstrigti.
