Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pasirinkta frazė iš pikta kaip širšė „Rodakinos nektarinai“.

Baras visas švytėjo neoniniais užrašais. Vėlavau, tad nebuvau tikra, ar Oskaras manęs tebelaukia. Bet jis buvo ten. Sėdėjo prie lango, žili smilkiniai po lempa atrodė raustelėję.
– Nepyk, kad reikėjo palaukti.
Vyras mostelėjo ranka. Per daug matęs gyvenime, kad pyktų dėl tokio niekniekio kaip laikas, turėjau suprasti. Na, jam gal ir niekniekis, bet man svarbus. Pagalvojau, ką veikia dukra, ir pakartojau sau, kad ji jau pakankamai didelė pabūti viena. Net pakankamai ilgai. Net užmigti viena.
– Eime?
Oskaras linktelėjo. „Tu panaši į ją, – kartą sakė man. – Sunkiai apsisprendi, bet jei kam pasiryžti, tavęs nesulaikysi. “
– Reikia pabandyti, – pasakiau veikiau pati sau. – Žinojau, kad tai nieko nepakeis, bet ir aš noriu bent trupinėlio tiesos. Apie savo šaknis. Apie save.
Važiavome ilgai. Per mišką, paskui per rugių laukus.
Jau nežinia kelintą kartą klausiau jo „Ar esi tikras? “ Žinojau atsakymą jam net neprasižiojus, – „Ji pati man sakė. “
– Oskarai?
– Mhm.
– Kodėl tai darai?
Iš tiesų, kodėl? Dėl manęs? Dėl jos? O gal jam... taip pat įdomu. Šiaip ar taip.
Oskaras ilgokai tylėjo.
– Tu nežinai, – galiausiai prabilo. – Tada dingo ir mano brolis.

*

Jis mane susirado praėjusią savaitę. Pasamdęs kažkokią paieškų tarnybą. O, taip, buvau girdėjusi apie kilmingą savo pro... pro... net nežinia keliskart prosenelę, viešbučių tinklo šeimininkę. Kuri, vos įsukusi verslą, staiga viską metė ir išmovė į Graikiją. Įsimylėjo? Amžiaus vidurio krizė? Nesėkminga avantiūra? Nesupaisysi. Tačiau apie kačiuką puodynėje – nieko. Oskaras papasakojo. Neva su žmonėmis, viešbučių klientais, išvykstant kartkartėmis pasiųsdavusi kačiukus. Stebėtojus. Žmonių pradangintojus. Toks buvęs jos planas. Tada ir dingo Faustas, protingiausias iš vados su literatūrinių personažų vardais. Ir dingo iš tiesų, neapsimestinai. Tai nebuvo jokia plano dalis. Jo niekas niekada nerado.

„Viskas ėjosi kaip iš pypkės, viešbučių tinklui sekėsi, kambariai nuolat būdavo užimti, – kalbėjo Oskaras. – Bet Rodakinos akys užgeso. “ Rodakina! Štai koks jos vardas. O taip. Tačiau vis tiek negalėjau suprasti, kodėl Oskaras pasirinko mane. Mes nepalaikom glaudžių ryšių su giminėmis, visgi žinojau savo giminę esant plačią. To taip pat paklausiau. Jis tik šyptelėjo.
– Negaliu paaiškinti kaip, bet žinau, kad turiu pasiimti kažką iš Rodakinos giminės. Gali galvoti, kad radau tave pirmą.
Nepatikėjau nė žodžiu. Kas jau kas, o aš nepasikliauju atsitiktinumais. Viską galima paaiškinti, kiekvieną krustelėjimą, kiekvieną veiksmą.
Oskaras gavo paslaptingą laišką. Jame buvo nurodytas adresas. Ir parašyti tik trys žodžiai: Trys puodynės nektaro. Mes nežinojome, pas ką važiuojame ir ką rasime. Tik dabar man kai kas pasidarė aišku.
– Taigi tas dingęs klientas, išsivežęs puodynes, ir buvo tavo brolis?
Jis nieko nesakė, tik stipriau suspaudė vairą. Bet ir nereikėjo. Jei žmogaus lūpos tyli, dar nereiškia, kad jis nieko nepasako. Dažniausiai mokėdavau tą tylą suprasti.

*

Negalvojau, kad mums duotu adresu paženklintas namas bus taip atokiai miške. Kai atvažiavome, jau temo.
– Oskarai?
– Mhm.
– Man sunku paprašyti, bet... kol įeisime vidun, paimk mane ant rankų.
Šįkart man pavyko jį nustebinti, net atsisuko ir vos nenuvažiavo nuo kelio.
– Kodėl?
Stipriai užsimerkiau ir prisipažinau didžiausią savo gyvenimo košmarą:
– Aš bijau. LABAI bijau. Bijau lapių. O čia toks gūdus miškas.
Dar negirdėjau Oskaro taip kvatojant. Geriau pagalvojus, apskritai nebuvau girdėjusi jo juokiantis.
– Rodakina irgi bijojo lapių, – pasakė nurimęs. Bet lapės baidosi žmogaus kvapo, tad gali nebūgštauti. Nors jei tau bus ramiau, galiu ir nunešti tave.
– Būčiau dėkinga, – pasakiau pakreipusi galvą.
Staiga išnirome į laukymę. Sustojome prie nedidelio vasarnamio. Šviesaus, – nors prietemoje neįžiūrėjau, kokios spalvos, – spindinčiu skardiniu stogu, su šalia iškastu tvenkiniu.

*

Jau kurį laiką trypinėjome aplink namuką ir beldėme, bet mūsų niekas neįsileido. Durys užrakintos iš vidaus, išminta žolė, verandoje palikta pintinė agurkų, – visa tai rodė, kad dar neseniai čia kažkieno būta.
Oskaro žvilgsnis užkliuvo už praviro langelio antrame aukšte.
– Ne, – pasakiau. – Net nesvajok. – Jau pamiršau, kada buvau lipusi taip aukštai. Visgi beveik prie pat lango styrojo patogi šaka. Supratau, kad kitos išeities, bent jau greitai, nerasime.
Užuot mane drąsinęs jis paklausė:
– Sugebėsi atidaryti duris iš vidaus? Ar langą?
Man beliko tik linktelėti.
Kaip nors.

*

Jie nieko nepajuto. Nei kad kažkas ketina svečiuotis, nei kad trobelėje jau yra svečių. Apie taip miegančius žmonės sako, neva juos su visu guoliu galima išnešti. Senukas lovoje ir didelis žalmargis katinas, susiraitęs šalimais jaukiame avikailio guolyje. Pabandžiau pabaksnoti katiną. Tasai sumurkė pro miegus, bet nepabudo.
Tada atsisukau į Oskarą. Jo akyse blizgėjo ašaros.
– Ervinai? – tarsi netikėdamas savo akimis paklausė jis pusbalsiu. – Miegi?
– Vis dar miegu, – gulinčio senuko lūpos prasivėrė. – Išgėręs visada labai gerai miegu.
– Tu negali miegoti ir su manimi kalbėti. Ervinai? Man atrodo, kad sapnuoju.
– Tai aš tave sapnuoju, – pasakė miegantysis ir tada po truputį pradėjo busti.
– Kaip jūs čia patekote? – jis išplėtė akis.
– Ervinai? Čia tu?
Senis galutinai atsibudo.
– Koks dar Ervinas? Mano namuose? Apskritai, kaip jūs čia patekote?
– Kažkas p... parašė l.. laišką... – mikčiojo Oskaras, kuisdamas po kišenes. – Štai. Tu... Jūs... Jūsų vardas tikrai ne Ervinas?
– Aš dar nepablūdau, žinau, koks mano vardas. Dar neišprotėjau. Aš Faustas.
Man pasidarė gaila Oskaro. Jis nežmoniškai sutriko.
– O... o jis? – paklausiau, mostelėdama į dar tebemiegantį katiną.
– Jis... Jis vardu Stebuklas, – pasakė Faustas. Akivaizdu, vardą sugalvojo čia ir dabar.
– Ei, Stebukle, – priėjau prie guolio ir knibtelėjau stipriau. – Man regis, tu žinai daugiau, nei atrodo. Taigi kas parašė tą laišką?

*
Oskaras su Faustu šnekučiavosi kelias valandas, vis vadindamas pastarąjį Ervinu. Mes su... na gerai, su Stebuklu vaikštinėjome tyrinėdami apylinkes. Jam patikinus, kad šiuose miškuose negyvena lapės, nusiraminau. Galų gale jie abu patraukė į miestą kartu su mumis.
Kai dviese grįžome pas mane, jau švito. Dukra dar miegojo, tad nieko nesakiau, tik švelniai lyžtelėjau jai paausį.

– Lipam ant stogo, – pasakiau. – Mėnesieną pražiopsojome, bet pažiūrėsim, kaip kyla saulė. Ir... Ir, beje, koks iš tiesų tavo vardas?
Jaučiau, kad manęs laukia neįtikėtinai įdomi istorija.

2020-07-29 22:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 18:47
languota
mėgsty vaikiškas istorijas suaugusiam ar suaugusių vaikam
sklandžiai 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-13 11:10
Loke1
Vėl permeciau, galvoju, katei priduota žmogiškų savybių, tokio kaip rūpesčio vaiku, domėjimąsi genealogija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-10 08:46
Borėjas
Vaikiškas detektyvas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-03 19:57
ONYX
Vysiškai prytariu - šėk tėk dar mažeu ydamu uš ta niaydome pyrmąją daly
Komet dėtėktive niera nabašnyko jisai pac tampa litiraturiniu lavuonu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-02 09:04
lllllllll
Aš nepagaunu iš jo bandomas išspaust detektyvas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 22:59
Loke1
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 22:59
Loke1
mažiau įdomi nei pirmoji dalis, bet įdomi. užduoda klausimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 15:34
varna
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 14:35
varna
lyžtelėjau paausį
kaip gerai, kad čia nėra lapių
abažaju
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 14:33
Damastas
Pradžioje visiškai nesuvaldytas laiko šuolių jukinys. Ten praradau istorijos fokusą, ir matyt galutinai. Kažkodėl absoliučiai neintrigavo nei patys personažai, nei kur ir ko jie važiuoja, ir kas tas senis su katinu apleistame name, skaitydamas vis paskrolindavau ar daug dar liko. Ir beje man tikrai labai sunku patikėti, kad mūsų dar laukia wau istorija.
Tai tokie įspūdžiai.

3.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 00:38
ONYX
Piarskaičeu pyrmąjy ėpyzodą - šytoks ypudis lik triačio litiratūros kurso studėnto rašita vot liktai kaškėk praktykos kaškėk žynių a vys tyk truksta dar kokė aštoni tūkstančei rašimo valandu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 15:33
Aihara
Tik pabaigoj supratau, kad pasakoja katė :D cha cha

Gerulis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 00:31
danguolė spokso į vieną tašką
“Ne. Net nesvajok.”
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 17:39
Luttute
Plėtojama istorija po kiekvienos žvaigždutės, bet akivaizdu, kad toli gražu iki taškų sudėjimo ant i. Pabaigoje paaiškėja tik tiek, kad pamiršo dukros vardą ir tikisi tai išgirsti. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 08:44
Tiffany neskaitant šuns
Lauksiu tęsinio. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 23:06
gogo
acipasipapalaiduokit jūs visos pagaliau be to geros prozos neparašysta
pamirškit dukras ir pradėkit iš naujo
žilės galvose ir gal ne tik o gėda skaitunt kad tokias instempusias- išpilnėjot tas suprantama bet nuspirkit gi laisvesnių drabužių irgi galų gale
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (3)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą